Nuoširdžiai sveikiname svetainėje skirtoje Amerikos religiniam reformatoriui – pastoriui Charles Taze Russell’iui. Ši svetainė atsirado kaip padėkos išraiška Aukščiausiajam Kūrėjui už darbą, kuris buvo atliktas 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje, pasinaudojant Šventojo Rašto Tyrinėtojų judėjimu, kurio įkūrėjas buvo pastorius Charles Russell.
Pastorius C. T. Russell
Puslapio kūrėjams labai pasisekė, kadangi turėjo galimybę susipažinti su darbais pastoriaus Russell’io. Tai buvo laike tyrinėjimų, kurie turėjo atidengti tikrą Dievo veidą, Biblijos Autorių. Šie tyrinėjimai davė daug gausių atsakymų į klausimus, kurie atsirasdavo galvoje. Nors jie niekada neprilygs pačiam Šventajam Raštui jokiu požiūriu, tačiau ten esanti išmintis priverčia suklusti.
Mūsų nuomone, Charles Russell, pasižymėjęs savo neįvertintais literatūriniais pasiekimais, o taip pat uoliu, pilnu pasišventimu ir pasiaukojančiu gyvenimu, įrodė, kad būtent jame išsipildė pranašystė iš Mato Evangelijos 24:45, 46 : „Kas yra tas ištikimas bei protingas tarnas, kurį šeimininkas paskyrė tarnauti savo šeimynai, kad ją maitintų deramu laiku? Palaimintas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį”.
Šiuo metu Lietuvoje ir visame pasaulyje yra keletas Šventojo Rašto tyrinėtojų grupių, kurioms pastoriaus Charles Russell mokinimai sudaro pagrindą jų esamų pažiūrų. Mes nereklamuojame nei vienos iš tų grupių, tačiau susikaupiame ties tuo, kas buvo per jį išleista, dar prieš pasidalinimą (1917 m.).
Mylimieji, nesistebėkite ugningu išbandymu, pas jus vykstančiu jums išmėginti, lyg kas neįprasta jums atsitiktų. Verčiau džiaukitės, kiek dalyvaujate Kristaus kentėjimuose, kad ir Jo šlovės apsireiškimo metu galėtumėte džiaugtis krykštaudami – 1 Pet. 4:12,13.
Šiame nedraugiškame ir priešiškame pasaulyje galime tikėtis tik kaltinimų, kurie buvo išsakomi ir mūsų Mokytojui, nes tarnas nėra didesnis už savo Viešpatį. Pasaulis, kūnas ir velnias priešinasi mūsų bėgimui į priekį. Turime pastovią vidinę kovą ir išorinę baimę, nes daug ugningų strėlių yra taikoma į teisųjį. Taigi, kokia turėtų būti laikysena tos sielos, kuri yra varginama nelaimių ir skaudžių išbandymų? Ar ne tylėjimas Dievo akivaizdoje, laukimas ir budėjimas, kad galėtume suprasti Jo vedimą ir Jo valią kiekviename reikale, prieš išdrįsdami paliesti dalykus, kurie dažnai gali turėti didelės reikšmės? Todėl Psalmistas apie tai sako įkvėptais žodžiais: „Aš tylėjau ir buvau ramus net ir gerame reikale [net nedariau ir nekalbėjau to, kas, mano manymu, atrodytų geru dalyku]” – Z’96, 31 (R 1937).
* * *
Dievo vaikai neturėtų stebėtis, kai ateina išbandymai, kadangi jų pasišventimas reiškia kentėjimą kartu su Kristumi. Šie kentėjimai neturėtų mums atimti drąsą, bet veikiau tai turėtų būti priežastis džiaugsmui, nes gaudami privilegiją kentėti su Kristumi, vėliau turėsime ir garbę, kuri bus daug saldesnė. Kuo didesnius pakeliame kentėjimus, tuo didesnė bus apreikšta garbė. Tegul ši mintis padrąsina mus – P’35, 61.
Paralelinės citatos: Rom. 6:1-11; 8:10,17; 2 Kor. 1:5; 4:10; 1 Kor. 15:29-34; Mk. 10:35-39; Kol. 2:11,12; Gal. 2:20; 2 Tim. 2:10-12; Flp. 3:10; 1 Pet. 2:19-24; 3:14,17,18; 4:16,19; Hbr. 7:26,27; 13:10-16; 10:4-10,19; 9:13-23; 1 Pet. 2:5,9.
Giesmės: 299, 114, 134, 244, 326, 259, 325 / 123, 13, 365.
Poems of Dawn, 174; Wiersze brzasku, 162: Tobulumas per kentėjimus.
Tower Reading: Z’15, 297; (R 5778).
Klausimai: Ar šią savaitę kentėjau su Kristumi? Kaip? Kodėl? Kokios buvo pasekmės?
