Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus … išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą – 2 Tim. 3:1,4.
Tikrasis krikščionis nėra „pasipūtęs”, priešingai, jo pasišventimas Viešpačiui atliko simbolinį nukirtimą. Jis prarado savo galvą, atsisakė savo asmeninės valios, savo aš, ir, kaip Jėzaus Kristaus mokinys, atidavė save pilnai Jėzaus, Galvos kontrolei. Todėl tikrasis krikščionis kiekviename savo gyvenimo reikale, ar tai susiję su jo malonumais, ar jo naštomis bei išbandymais, visada kreipiasi į savo Galvą, kad gautų nurodymus ir sužinotų, kaip ir ką turi daryti bei kalbėti – taip, kad visos jo proto mintys būtų pilnoje taikoje su Dievo valia Kristuje – Z’99, 102 (R 2459).
* * *
Gyvename paskutinėse dienose, o pagal Apaštalo aprašymą, tos dienos yra pavojingos ne tik pasauliui, bet ir krikščionims. Paminėti čia „tie [graikų kalboje apibūdinantis artikelis] žmonės” priklauso antitipinėms Jano ir Jambro klasėms (8 eil.). Iš tikrųjų, jie yra išdavikiški savo Viešpačiui ir buvusiems broliams, kuriuos, kaip Judas buvusiuose laikuose, parduoda dėl pelno ir naudos. Savo užsispyrime iš tikrųjų yra „pasipūtę”. Gyvenimas išsižadant savęs, kylantis iš meilės Dievui, prarado jiems savo žavesį ir yra miręs, kadangi jie pamilo savanaudiškumą ir pasaulietiškumą – P’35, 102.
Paralelinės citatos: 1 Tim. 4:1,2; 2 Pet. 2:1-3,10-22; 3:3; 1 Jn. 2:18,19; 2 Jn. 7,10,11; 3 Jn. 9-11; Judo 3,4,8-19; Hbr. 6:4-6; 10:26-29; 1 Jn. 5:16.
Giesmės: 318, 1, 12, 78, 130, 136, 198 / 124, 376, 439.
Poems of Dawn, 265; Wiersze brzasku, 247: Artėjanti audra. Tower Reading: Z’14, 70; (R 5413).
Klausimai: Kokie buvo šios savaitės pastebėjimai dėl šio teksto? Kokį jie manyje atliko darbą?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
GRUODŽIO 1Mylėk savo artimą kaip save patį – Mt. 22:39.
Jeigu nenori, kad tavo artimas įtarinėtų tave ir apkalbėtų, tai ir pats neturi to daryti. Viešpaties įsakymas reikalauja, kad visi, esantys Jo Sandoroje, saugotųsi ir nekalbėtų jokių įtarinėjimų prieš savo artimą. Jeigu, vis dėlto, sutapus įvairioms aplinkybėms, įtarimas, peržengiantis žinojimo ribas, atsiranda mūsų mintyse, tai naujas protas su savo prigimtiniu geranoriškumu nedelsdamas turi suabejoti šių įtarimų teisingumu, darydamas prielaidą, kad tai galėjo būti pasekmė klaidingos informacijos ar klaidingo aiškinimo, ir taip suabejoti dėl šios spėjamos kaltės kaltinamojo naudai– Z’99, 72 (R 2442).
* * *
Kiekviena morališkai laisva asmenybė yra mūsų artimu, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties, pareigų, amžiaus, šalies, giminystės ar buitinių sąlygų. Turime dvi klases artimųjų: viena tai Adome, o antra – Kristuje. Vieni artimieji yra artimesni už kitus, o skirtingi artumo laipsniai sudaro skirtingus mūsų įsipareigojimus jų atžvilgiu. Taigi, turime didesnius įsipareigojimus mūsų šeimoms negu svetimiems, didesnius pasišventusiems nei laikinai išteisintiems, ir didesnius įsipareigojimus laikinai išteisintiems, nei neišteisintiems. Praktiška šio teksto pritaikymo esmė yra ta, kad parodytume mūsų artimui tokią pačią gerą valią ir patarnavimą, kokį, pažinę Viešpaties valią esant toms pačioms aplinkybėms, norėtume, kad ir mums parodytų, jeigu būtume jo vietoje, o jis mūsų vietoje. Tai yra pareigos meilės taisyklė, t. y. teisingumas mūsų artimųjų atžvilgiu. Auka, kuri duodama pažeidžiant šią taisyklę, negali būti Dievo priimta – P’32, 197.
Paralelinės citatos: Kun. 19:18; Mich. 6:8; Mt. 7:12; 9:13; Mk. 12:31; Rom. 13:9; Gal. 5:14; Jok. 2:8; 1 Tim. 1:7; 1 Pet. 1:22; 2 Pet. 1:7; 1 Jn. 3:18.
Giesmės: 166, 165, 95, 196, 198, 267, 125 / 295, 393, 37.
Poems of Dawn, 124; Wiersze brzasku, 117: Telaimina tave Dievas! Tower Reading: Z’15, 168; (R 5699).
Klausimai: Ar šią savaitę mylėjau savo artimą kaip save patį? Kokios buvo aplinkybės ir rezultatai?
