Šventasis Raštas aiškiai mokina:

Kad Jehova yra Aukščiausias Dievas – neaprėpiamas, amžinas ir nesikeičiantis, tobulas išmintimi, teisingumu,meile ir galia; kad Jėzus yra Jo Viengimis Sūnus, kuris, prieš tapdamas žmogumi, buvo kaip galingas “Žodis” arba “Logos”, “Dievo kūrybos pradžia”, “visos kūrinijos pirmagimis”, Tėvo atstovas visuose Jo kūrybos darbuose (Jn. 1:1-3; 6:51; 17:7; Apr. 3:14; Kol. 1:15-17).

Kad tas “Žodis tapo kūnu”, “gimė iš mergelės” ir buvo žmogumi Jėzumi, kuris “tapo žemesnis už angelus”, kad “paragautų mirties už kiekvieną”. Tačiau Jis buvo “šventas, nekaltas, tyras, atskirtas nuo nusidėjėlių” (Jn. 1:14; Iz. 7:14; Hebr. 2:9; 7:26).

Kad Kristus dabar yra dvasinė esybė; kad “buvo nukryžiuotas kaip žmogus, bet atgaivintas kaip Dvasia”, tapo “gyvybę teikiančia Dvasia”, labai išaukštintas, o “Dievas …suteikė Jam vardą aukščiau visų kitų vardų ” ir dabar yra “Didybės dešinėje aukštybėse” (1 Pet. 3:18; 1 Kor. 15:45,50; Fil. 2:9-11; 1 Tim. 6:16; Hbr. 1:3,13).

Kad Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus, pasireiškia visuose tikruose krikščionyse (Lk. 11:11-13; Jn. 14:26; 15:26; 16:7-15; 1 Kor. 2:9-16; 3:16; Efez. 3:16; 4:4,30; 2 Tim. 1:7).

Kad žmogus buvo sukurtas tobulas – į Dievo charakterio panašumą, ir kad dėl nuodėmės buvo nubaustas ne amžinomis kančiomis pragare, bet mirtimi, sunaikinimu; kad žmogus patirs įvairios rūšies blogį, leistą Dievo tam, kad patyręs blogio prigimtį ir nuodėmės pasekmes, išugdytų troškimą nebedaryti nuodėmės ir palikti ją (Pr. 1:26-31; 2:17; Ekl. 7:29; Rom. 5:12-19; 6:21-23; 8:20-22; 11:32; Ps. 76:7-10; 90:1-17).

Kad Bažnyčia, susidedanti iš 144000 asmenų, išrinktų iš žydų ir pagonių, yra Dievo Šventykla, “Jo kūrinys”; kad ta Didžioji Šventykla buvo statoma per visą Evangelijos amžių, pradedant nuo tada, kai Jėzus tapo žmonijos Atpirkėju ir pagrindiniu tos Šventyklos Kertiniu Akmeniu; kad per ją, kai jos statyba bus pabaigta, plauks Dievo palaimos visiems žmonėms (Apr. 7:1-17; 14:1; Rom. 11:11,12; 1 Kor. 3:16,17; 2 Kor. 6:16; Ef. 2:10,20-22; Joelio 2:28,29; 2 Tim. 2:20; Hbr. 11:38-40; Pr. 28:14).

Kad dabartiniu metu, prieš prasidedant Tūkstantmetinei Kristaus Karalystei, vyksta pasiruošimo darbai – formavimas, dailinimas ir poliravimas Evangelijos amžiaus pasišventusiųjų, visų, kurie tiki Kristaus Išpirkos auka už nuodėmę. Kada jau paskutinis iš jų bus paruoštas, mūsų Viešpats ir Vadas visus kartu išves iš mirties prikėlimo metu. Tuomet Liudijimo Padangtės Šventykla, pripildyta Viešpaties garbės, taps susitikimo vieta tarp Dievo ir žmonių per visą Tūkstantmetinį Amžių (Apr. 15:5-8; 21:3).

Kad amžino gyvenimo viltis išrinktiesiems ir neišrinktiesiems remiasi tuo, jog “Dievas yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtoju”; kad Jėzus “Dievo malone patirtų mirtį už kiekvieną” ir taptų “išpirka už visus”; nes Dievas “trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą”; kad Jėzus yra ta “tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį” (1 Tim. 4:10; 2:3-6; Hbr. 2:9; Jn. 1:9; Sk. 14:21; Iz. 11:9; 40:5; Jer. 31:34; Hab. 2:14).

Kad tikrųjų, dabartiniu metu ugdomų, Dievo žmonių viltis, yra vertai patekti į amžinąją Dievo Karalystę ir, kad dabartinė jų misija yra ugdyti ir tobulinti save ir kitus į Kristaus panašumą, kad galėtume liudyti apie Dievą ir Kristų pasauliui ir taip pasiruošti visų pasaulio tautų laiminimo darbui ateinančioje Karalystėje ant Žemės (Rom. 12:2; Fil. 2:12; Gal. 5:22,23; 2 Pt. 1:5-11; 3:18; Jn. 18:37; Apd. 1:8; 1 Kor. 9:16; 2 Tim. 4:2).

Kad Jėzus yra permaldavimo auka už “Bažnyčios” ir pasaulio nuodėmes; kad Evangelijos amžius yra “Bažnyčios” narių teismo diena; kad Dievas nustatė Dieną, kuri tęsis tūkstantį metų, kurios metu “teisingai teis visą pasaulį”, o šėtonas tuo metu bus surištas; kad nei vienas iš Adomo giminės neturės antros galimybės, bet kiekvienas gaus vieną, pilną, laisvą ir pakankamą galimybę, kad per Kristų galėtų pasiekti amžiną gyvenimą, arba šiame gyvenime, arba po pažadinimo iš mirusiųjų. (1 Jn. 2:2; 1 Pt. 4:17; Apd. 17:31; 2 Pt. 3:7,8; Apr. 20:2-7,12,13; Jn. 5:28,29; Apd. 24:15; 1Tes. 4:13,14).

Kad Evangelija buvo skelbiama Abraomui žodžiais – “Visos žemės giminės bus tavyje palaimintos”; kad Kristus, Galva ir Kūnas, yra tie didieji Abraomo palikuonys (visi kiti Dievo žmonės yra pavaldūs jiems palikuonys), per kuriuos “bus palaimintos visos tautos”; kad ta pasaulio išgelbėjimo palaima ateis Jėzaus Antrojo Advento (atėjimo) metu, “visų dalykų atsteigimo metu”, kai ant Žemės bus įsteigta Dievo Karalystė (Pr. 12:1-3; Gal 3:7-9,16,29; Ef. 1:22,23; Apd. 3:19-23; Mt. 6:10; Apr. 22:17).

Kad dabar gyvename “laikų pabaigoje”, suspaudime, kokio nėra buvę, “priespaudos laike”, Epifanijos arba Apokalipsės periode, kuriame pasireiškia Jėzus savo Antrajame Atėjime; kad Viešpats Jėzus dabar verčia šėtono karalystę; kad greitai bus įvestas Jo ramybės ir teisingumo viešpatavimas, ir kad Izraelio sugrįžimas į savo tėvynę įvyksta anksčiau, prieš Viešpaties Jėzaus viešpatavimą garbėje (Dan. 12:1,4,9,10; Mt. 24:21,22; Rom. 11:15,25,26; 2 Tim. 4:1; Sof. 3:8,9; Dan. 2:35,44; Am. 9:11-15; Apr. 11:15; 21:1-8).