Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti, bet vėliau ji atneša taikingą teisumo vaisių auklėtiniams – Hbr. 12:11.
Veikiama tokios disciplinos siela pribręsta atsidavusiam paklusnumui, ramiai sakydama: „Aš galiu viską atlikti, viską pakelti per Kristų, kuris mane stiprina”. Ir palengva, kai senosios prigimties šlakas būna naikinamas, o auksas tampa kaskart vis labiau matomas, taip ir tos brangios sielos kaskart darosi vis brangesnės jas mylinčiam Viešpačiui. Šios sielos tampa Jam tiek brangios, kad kiekviename sielvarte yra arti jų Savo palaikančia malone ir savo padrąsinančiu buvimu. Pati giliausia liūdesio tamsa tampa prisiminimais labiausiai pašvęstų poilsio akimirkų, kur Aušrinė Žvaigždė spindi ryškiausiai – Z’96, 44 (R 1943).
* * *
Žodį „baudimas” suprantame kaip Dievo disciplinarines priemones, kurios nei vieno nedžiugina baudimo metu, bet veikiau liūdina. Tačiau tie, kurie tinkamai pasiduoda šiems pabaudimams, jų dėka duoda vaisių, ramiai tobulėdami į Kristaus panašumą – P’32, 62.
Paralelinės citatos: 1 Kor. 10:13; Hbr. 10:32-34; Jobo 5:17; Pat. 3:11,12; Ps. 94:12; 119:75; Jok. 1:12; Apr. 3:19; Apd. 14:22; 1 Pet. 5:9; Jok. 3:18.
Giesmės: 307, 216, 220, 228, 328, 197, 126 / 321, 313, 345.
Poems of Dawn, 187; Wiersze brzasku, 179: Gyvenimo audros praeina.
Tower Reading: Z’12, 388; (R 5147).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su pabaudimu? Kaip juos priėmiau? Kokios buvo to pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 19Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa – Jn. 17:17.
Mūsų Viešpats visada jungia pažangą ir augimą mūsų dvasiniame gyvenime su gauta Tiesa ir paklusnumu jai. Kiekvienas Dievo vaikas turi saugotis tų mokslų, kurie tvirtina, kad yra svarbesni nei Dievo Žodis, ir kad Kristus, ar Šventoji Dvasia, šiems krikščionims kalba nepriklausomai nuo Dievo Žodžio. Tokia jų būsena ugdo dvasinį išdidumą bei pasididžiavimą ir nuveda iki to, kad Šventojo Rašto įspėjimai ir priminimai tampa neveiksmingi, kadangi šie apgauti žmonės galvoja, jog turi didesnį mokytoją, gyvenantį juose. O šėtonas, pasinaudodamas šiomis apgaulėmis, padaro taip, kad šie apgautieji pasiduotų jo valiai – Z’03, 377 (R 3250).
* * *
Savęs pašventimas atskiria mus nuo nuodėmės, klaidos, savanaudiškumo bei pasaulietiškumo ir pašvenčia tarnauti Viešpačiui. Priklausomai nuo tobulėjimo laipsnio, pasišventimas laiko mūsų valią mirusia, aukoja mūsų kūnus Viešpačiui ir daro mūsų charakterius panašius Jo charakteriui. Dievo Žodis mus pašvenčia, pirmiausiai išugdydamas mūsų širdyse pasišventusį tikėjimą ir meilę, kas padeda mums atiduoti save kaip aukas Viešpačiui. Toliau, tęsia šį darbą pradėdamas mumyse ugdyti naują širdį, protą ir valią bei parengdamas mus pasišventimui mirčiai, išlaikydamas mumyse esančią žmogišką valią mirties būsenoje, o Dievo valią gyvą mumyse. Dar vėliau, Dievo Žodis tęsia darbą skatindamas mūsų augimą, apvalymą, sustiprinimą ir charakterio bruožų pusiausvyrą. Tolimesnis procesas, tai mūsų ištobulinimas; ir visas šis darbas Jėzaus tarnavimo dėka – P’35, 117,118.
Paralelinės citatos: Jer. 1:5; Apd. 26:17,18; Rom. 15:16; 1 Kor. 1:2,30; 6:11; Gal. 2:20; 6:14; Ef. 1:3,4; 3:19; 4:7,12-16; 5:25-27; Kol. 2:11; 1 Tes. 4:3,4; 5:23; 2 Tes. 2:13,14; 2 Tim. 2:21; Hbr. 2:11.
Giesmės: 49, 4, 47, 78, 196, 198, 267 / 100, 123, 37.
Poems of Dawn, 120; Wiersze brzasku, 114: Mokytojau, kalbėk man! Tower Reading: Z’13, 292; (R 5319).
Klausimai: Kokią turėjo reikšmę man ši eilutė šią savaitę? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?
