Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs – Flp. 3:13.
Jeigu kuris nors žmogus mano, kad jau pasiekė pakankamą dvasios būseną, tai nuo tos valandos prasideda jo dvasinis puolimas. Jokiu pasiekimu neturi pasitenkinti nuoširdus Kristaus pasekėjas, kuris stropiai stengiasi sekti Tobulą Pavyzdį. Ir tik tada, kai nukreipiame akis nuo Kristaus, pradedame rodyti pasitenkinimą savimi, nes jei žiūrime į tą Paveikslą, mūsų trūkumai visada krinta į akis. O kada širdies puikybėje ir pasididžiavime nebematome savo silpnybių, tai jas dar greičiau pamato kiti. Krikščionis gali pasitenkinti vien tik tuo, kad pastoviai gali augti į Kristaus panašumą – Z’95, 250 (R 1884).
* * *
Viešpats pakvietė Paulių, kad sunkiausiuose išbandymuose galėtų pasiekti ir išlaikyti charakterį, panašų į Kristaus. Rašydamas šiuos žodžius Paulius dar neturėjo taip sukristalizuoto charakterio. Daugelis būtų patenkintais turėdami išugdytą charakterį mažesniame lygyje, nei turėjo Paulius. Tačiau ne taip buvo su Apaštalu, kurio blaivus savęs įvertinimas leido nuolankiai pripažinti savo trūkumus ir stengtis pasiekti bei išlaikyti savo idealą – P’36, 78.
Paralelinės citatos: Jobo 25:5; Ps. 131:1; Pat. 15:33; Iz. 57:15; Jer. 45:5; Mich. 6:8; Mt. 5:3; 23:12; Lk. 10:21; 17:10; Rom. 12:3,10,16; 1 Kor. 13:4; 9:24-27; 15:58; Flp. 1:21; Rom. 7:1; 2 Kor. 7:1; Hbr. 5:14.
Giesmės: 266, 114, 192, 198, 196, 201, 315 / 417, 58, 342.
Poems of Dawn, 130; Wiersze brzasku, 122: Nenusilpk kovoje.
Tower Reading: Z’12, 255; (R 5080).
Klausimai: Kokius išbandymus, susijusius su šiuo tekstu, man atnešė ši savaitė? Kaip juos priėmiau? Kas man tame padėjo ir kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
VASARIO 12Kantrumas turi būti tobulas savo darbu, kad jūs būtumėte tobuli ir nepeiktini, be jokio trūkumo – Jok. 1:4.
Negalime žengti nei žingsnio į priekį, jei nepasinaudosime šia kantrumo malone. Jokia kita malonė gražiau nepapuošia krikščionio charakterio ir nesusilaukia tiek pasaulio sąžinės pritarimo, nei tiek negarbina visų malonių Dievo, kurio Tiesa yra jos įkvėpimu, nei ši malonė. Ji yra neskubotas romumas, uoliai besistengianti priešintis didėjančiai žmogiško netobulumo ir silpnumo bangai, ji su dideliu rūpestingumu siekia atgauti Dievišką panašumą. Kantrybė yra negreita pykčiui, o pilna gailestingumo. Ji greita laikytis tiesos ir teisingumo takų, bei neatidėliodama eina jais; ji gerai supranta ir atsižvelgia į savo asmeninius netobulumus ir užjaučia kitus jų netobulumuose ir ydose – Z’93, 295 (R 3090).
* * *
Kantrybė yra širdies ir proto malonė, pakelianti prieštaravimus džiaugsmingoje dvasioje ir stovi iki galo tame nusiteikime. Ši dorybė yra besąlygiškai būtina, norint pasiekti tobulą charakterį, esant tokioms sąlygoms, kai turime kliūtis, susijusias su krikščionišku gyvenimu. Ji prasiskverbs ir patobulins kitas dorybes, kurios reikalingos krikščioniui, todėl ji yra viena iš universalių malonių – P’36, 14.
Paralelinės citatos: Ps. 37:7-9; Pam. 7:8; Rd. 3:24-27; Lk. 8:15; 21:19; Rom. 2:7; 5:3; 8:25; 12:12; 15:4,5; 2 Kor. 12:12; Gal. 6:9; Kol. 1:10,11; 1 Tes. 1:3; Hbr. 6:12,15; 10:36; 12:1.
Giesmės: 1, 130, 11, 44, 125, 136, 183 / 353, 57, 116.
Poems of Dawn, 288; Wiersze brzasku, 278: Jis mus veda.
Tower Reading: Z’15,83; (R 5650).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su kantrybe? Kaip juos priėmiau? Kaip šie išbandymai įtakojo mano charakterį? Kokią gavau pagalbą per šiuos išbandymus?