Bet aš drausminu savo kūną ir jį pavergiu, kad … pats nepasidaryčiau atmestinas – 1 Kor. 9:27.
Žmogaus kūnas turi tam tikrą polinkį prisikelti iš būsenos, palaikytos mirusia. Todėl nauja prigimtis turi pastoviai budėti, kad turėtų kontrolę, kovotų gerą tikėjimo kovą ir gautų apdovanojimą, kaip nugalėtoja. Tokia naujo proto kova su kūnu yra vadinama gera kova todėl, kad kovojama su savo asmeninės puolusios prigimties nuodėmėmis ir silpnybėmis. Tai tikėjimo kova todėl, kad visas krikščionio gyvenimas, tai gyvenimas tikėjimu, kaip tai apibūdina Apaštalas: „Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu”. Tai tikėjimo kova todėl, kad niekas nepajėgtų kovoti su savo kūnu ir jo polinkiais, geismais, jeigu neugdytų tikėjimo Dievo pažadais ir nepasitikėtų Viešpačiu, savo Padėjėju – Z’03, 425 (R 3272).
* * *
Yra tam tikras skirtumas tarp kūno griežto drausminimo ir paėmimo jo į nelaisvę. Drausminame savo kūną tada, kai žlugdome jo pastangas mus valdyti, kai atitraukiame savo žemiškus jausmus, atskirdami juos nuo kūno tikslų ir nepasiduodame jo puolimams. Paimame savo kūną į nelaisvę tada, kai mūsų nauja širdis, protas ir valia priverčia jį ir pavergia tam tikslui, kad vykdytų Dievo valią, tarnautų Tiesai, teisingumui ir šventumui. Tie abu dalykai turi būti daromi, jeigu norime gauti mūsų pašaukimo apdovanojimą. Nors dar kiti dalykai turi būti įvykdyti, kad galėtume gauti amžiną gyvenimą, tačiau šie du yra būtini norint nugalėti. Jei kas šiame dalyke apsileidžia, tas nenugalės – praras apdovanojimą – P’36, 110.
Paralelinės citatos: 1 Kor. 9:25,26; 2 Kor. 6:4,5; Rom. 8:13; Apd. 1:25; 2 Pet. 2:15; Ef. 4:22; Kol. 3:5; Jer. 6:30; Lk. 9:25; 2 Kor. 13:5,6.
Giesmės: 78, 47, 4, 8, 114, 150, 196 / 474, 135, 456.
Poems of Dawn, 48; Wiersze brzasku, 40: Vienišas kelias. Tower Reading: Z’15, 296; (R 5777).
Klausimai: Kaip mano šios savaitės išgyvenimai atitiko šį tekstą? Kas padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 5Pavydas žiaurus kaip mirusiųjų buveinė. Jo karštis yra ugnies karštis, stipriausia liepsna – Giesmių giesmė 8:6.
Pavydas yra vienas iš didžiųjų priešų, su kuriuo susiduria kiekvienas krikščionis. Šį priešą, kaip Dievo, žmogaus ir kiekvieno gero principo priešininką, turime nužudyti iš karto, kai tik jį pastebime. Kokiame laipsnyje, net ir laikinai apsigyvenęs pavydas sutepė mūsų širdį – tokiame laipsnyje turime ir apsivalyti, panaudodami šventumo ir meilės dvasią. Pavydas jau pats savyje yra negailestingas ir žiaurus siaubūnas, bet negana to, jo nuodingos iltys padaro neišvengiamą skausmą ir kančią kitiems, atneša nelaimę ir galiausiai sunaikina tuos, kurie šį siaubūną prie savęs prisileidžia. Pavydas yra nuodėmė ir blogis mintyse, kuris gali greitai nuvesti iki nuodėmės ir blogio elgesyje. Jeigu protas jau kartą buvo apnuodytas pavydu, tuomet tik su dideliu vargu galėsime pilnai nuo jo apsivalyti, kadangi pavydas labai greitai viskam aplink save duoda savąjį atspalvį ir bruožą – Z’03, 330 (R 3231).
* * *
Šeolis, ta mirties būsena, yra žiauri ta prasme, jog be gailesčio jausmų naikina savo aukas ir taip negailestingai nugramzdina liūdesyje tuos, kurie tas aukas myli. Šeolis yra žmonijos priešas, triumfuojantis žmonijos giminės akivaizdoje. Ir niekas, tik šeolio sunaikinimas, tegalės išlaisvinti jo aukas iš jo valdžios galios. Pavydas yra panašus į
šeolį. Jis naikina laimę visų tų asmenų, kurių atžvilgiu pasireiškia ir dažnai pačius tuos asmenis. Jeigu turime šį bruožą savo širdyse, galime būti tikri, kad skriaudžiame kitus ir kenkiame sau. Su tuo blogiu turime nepermaldaujamai kovoti, kol jį nugalėsime, nes priešingu atveju, pavydas tikrai mus sunaikins, nepalikdamas išsilaisvinimo galimybės – P’35, 117.
Paralelinės citatos: Pat. 6:34; 27:4; Pam. 4:4; Iš. 20:5; 34:14; 2 Kor.11:2; Dan. 6:3-5; Jok. 3:14,16; Pr. 4:5,6,8; 37:4-11, 18-28; 1 Sam. 18:8-30;2 Sam. 3:24-27; Lk. 15:25-32.
Giesmės: 183, 333, 139, 167, 172, 195, 322 / 295, 346, 392.
Poems of Dawn, 200; Wiersze brzasku, 193: Pasitikėk Manimi. Tower Reading: Z’11, 93; (R 4789).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kas padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
