Lėtas pykti yra geresnis už galiūną, susivaldantis – už tą, kuris užima miestą – Pat. 16:32.
Nors visi, kurie stengiasi būti panašūs į brangųjį Dievo Sūnų, turi atmesti pyktį, pasireiškiantį neapykanta, piktumu, nesantaika ir pavydu, tačiau pyktis, kylantis iš teisingo pasipiktinimo neteisybe, yra teisingas. Ir nors pyktį rodyti reikia labai saikingai, remtis meile, tačiau tam tikrose aplinkybėse būtų neteisinga ir blogai, jei nejaustume ir neparodytume teisingo pykčio – Z’96, 279 (R 2068).
* * *
Priežastis, kodėl lėti pykti yra geresni už galiūną, tai meilė ir užuojauta, kuri skatina atsižvelgti į kitų silpnybes, ko galiūnas negalėtų padaryti. O priežastis, kodėl susivaldantis yra didesnis už tą, kuris užėmė miestą, yra ta, kad pastangos išstumti šėtoną, pasaulį ir kūną iš savo širdies tvirtovės pareikalauja didesnės ištvermės, drąsos, karingumo ir tobulos strategijos už pastangas to, kuris užėmė miestą. Toks savęs suvaldymas yra tikru užkariavimu – P’35, 31,32.
Paralelinės citatos: Pat. 25:28; 1 Kor. 13:4,7; 2 Kor. 6:4-6; Gal. 5:22,23; Ef. 4:1,2,26,31,32; Kol. 1:11; 3:12,13; 1 Tim. 1:16; 2 Tim. 3:10; 4:2; 1 Sam. 10:27; 24:1-15; Mt. 27:12-14; 1 Kor. 9:25,27; Tit. 2:2.
Giesmės: 13, 44, 1, 244, 179, 274, 99 / 462, 456, 123.
Poems of Dawn, 133; Wiersze brzasku, 125: Tvirtas, nepajudinamas.
Tower Reading: Z’15,59; (R 5635).
Klausimai: Ar šią savaitę buvau labai kantrus ir susivaldantis? Kokiose aplinkybėse? Kas man tame padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
BALANDŽIO 18Mylimieji, nesistebėkite ugningu išbandymu, pas jus vykstančiu jums išmėginti, lyg kas neįprasta jums atsitiktų. Verčiau džiaukitės, kiek dalyvaujate Kristaus kentėjimuose, kad ir Jo šlovės apsireiškimo metu galėtumėte džiaugtis krykštaudami – 1 Pet. 4:12,13.
Šiame nedraugiškame ir priešiškame pasaulyje galime tikėtis tik kaltinimų, kurie buvo išsakomi ir mūsų Mokytojui, nes tarnas nėra didesnis už savo Viešpatį. Pasaulis, kūnas ir velnias priešinasi mūsų bėgimui į priekį. Turime pastovią vidinę kovą ir išorinę baimę, nes daug ugningų strėlių yra taikoma į teisųjį. Taigi, kokia turėtų būti laikysena tos sielos, kuri yra varginama nelaimių ir skaudžių išbandymų? Ar ne tylėjimas Dievo akivaizdoje, laukimas ir budėjimas, kad galėtume suprasti Jo vedimą ir Jo valią kiekviename reikale, prieš išdrįsdami paliesti dalykus, kurie dažnai gali turėti didelės reikšmės? Todėl Psalmistas apie tai sako įkvėptais žodžiais: „Aš tylėjau ir buvau ramus net ir gerame reikale [net nedariau ir nekalbėjau to, kas, mano manymu, atrodytų geru dalyku]” – Z’96, 31 (R 1937).
* * *
Dievo vaikai neturėtų stebėtis, kai ateina išbandymai, kadangi jų pasišventimas reiškia kentėjimą kartu su Kristumi. Šie kentėjimai neturėtų mums atimti drąsą, bet veikiau tai turėtų būti priežastis džiaugsmui, nes gaudami privilegiją kentėti su Kristumi, vėliau turėsime ir garbę, kuri bus daug saldesnė. Kuo didesnius pakeliame kentėjimus, tuo didesnė bus apreikšta garbė. Tegul ši mintis padrąsina mus – P’35, 61.
Paralelinės citatos: Rom. 6:1-11; 8:10,17; 2 Kor. 1:5; 4:10; 1 Kor. 15:29-34; Mk. 10:35-39; Kol. 2:11,12; Gal. 2:20; 2 Tim. 2:10-12; Flp. 3:10; 1 Pet. 2:19-24; 3:14,17,18; 4:16,19; Hbr. 7:26,27; 13:10-16; 10:4-10,19; 9:13-23; 1 Pet. 2:5,9.
Giesmės: 299, 114, 134, 244, 326, 259, 325 / 123, 13, 365.
Poems of Dawn, 174; Wiersze brzasku, 162: Tobulumas per kentėjimus.
Tower Reading: Z’15, 297; (R 5778).
Klausimai: Ar šią savaitę kentėjau su Kristumi? Kaip? Kodėl? Kokios buvo pasekmės?
