Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir Jo meilė mumyse tampa tobula – 1 Jn. 4:12.
Ar aš Dievo akyse esu ko nors vertas, veikiau priklauso nuo mano meilės didumo Jam, Jo broliams, Jo reikalui ir visam pasauliui bendrai, net mano priešams, o ne nuo mano žinojimo, populiarumo ar iškalbingumo. Taigi, įvertindami charakterį, pirmoje vietoje turime tikrinti meilę, atkreipdami į ją dėmesį, kaip į pagrindinį kriterijų mūsų artumo su Viešpačiu ir kurios dėka Jis gali mus priimti. Tie, kurie gavo Šventosios Dvasios, turėtų būti malonaus charakterio būdo. Jokiu kitu būdu geriau neparodysime, kad garbiname Tą, kuris pašaukė mus iš tamsos į Savo nuostabią šviesą, kaip rodydami meilės dvasią kasdieniniuose gyvenimo reikaluose – Z’03, 56,57 (R 3150).
* * *
Šventajame Rašte skelbiama, kad Dievas yra meilė ir gyvena Savo žmonių protuose ir širdyse ne asmeniškai, bet savo Dvasia, Savo charakterio bruožais. Todėl kiekviename, kuris turi šią meilės dorybę, apsigyvena Dievas, o tas, kuris šią meilę parodo įvairiuose gyvenimo išbandymuose, galės džiaugtis, matydamas savyje ištobulintą Dievo meilę – P’35, 31.
Paralelinės citatos: Jn. 3:16; 6:54-56; 13:34; 14:21-23; 15:7- 12; 17:21; 1 Kor. 3:16; 6:19; 2 Kor. 6:16; 1 Jn. 3:16-18, 22-24; 4:7,13,15-19; Rom. 8:8-17; Gal. 4:5,6.
Giesmės: 165, 166, 23, 47, 74, 114, 105 / 422, 393, 188a.
Poems of Dawn, 97; Wiersze brzasku, 86: Mano vardu.
Tower Reading: Z’11,205; (R 4849).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kas man tame padėjo ir kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SPALIO 27Tavo rankose yra mano laikai – Ps. 31:15.
Visi pasišventę Viešpaties tarnai, tapę Avinėlio pasekėjais, atidavė savo gyvybes aukai. Ir jeigu jie galėtų pastoviai įgyvendinti savo pasišventimą, būtų pasiruošę kiekvienu momentu užbaigti tą auką santaikoje su Viešpaties valia ir priemonėmis bei būdais, kokius parūpins ir leis Jo apvaizda. Tegul pasišventę Viešpačiui žino tai, jog nei vienas plaukas nenukris nuo jų galvos be Tėvo žinios ir leidimo, o jų širdies nusistatymas turi būti toks, kokį turėjo mūsų brangus Atpirkėjas sakydamas: „Nejaugi Aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man davė?” Jų širdžių kalba turi būti tokia, kokią išsakė poetas:
„Esu patenkintas savo likimu Ir Viešpaties rankos vedimu” – Z’04, 237 (R 3407).
* * *
Šie žodžiai yra teisingi, jei kalbėsime apie visą Bažnyčią ir jos atskirus narius. Dievas turi tinkamą laiką visiems dalykams, kurie susiję su Jo Planu. Todėl pastebime nuostabius laikotarpių bruožus, kurie pažymi Bažnyčios išbandymus. Tai ypač patvirtina lygiagrečios dispensacijos daugeliu savo bruožų, kurios išsipildė tiksliai, net dienos tikslumu. Taigi, Dievas neleidžia įvykti nei mažiausiai klaidai laiko ypatybėse, kurios susijusios su Bažnyčia. Tą patį rūpestį Dievas rodo kiekvienam atskiram Bažnyčios nariui. Jis paruošia kiekvieną išbandymą, pasiekimą, užduotį ir privilegiją tame laike, kuriame Jam būtų atiduota didžiausia pagarba, o jiems nauda – P’32, 150.
Paralelinės citatos: Gal. 4:4; Rom. 5:6; Dan. 9:24-27; 12:11-13; Lk. 23:46; Jn. 13:1; 17:1; Apd. 1:6; 1 Tim. 2:6; 6:15; 1 Pet. 2:23; Apr. 6:11; 11:2,3; 14:15.
Giesmės: 186, 99, 333, 110, 293, 328, 63 / 374, 23, 353.
Poems of Dawn, 105; Wiersze brzasku, 95: Mano laikai Tavo rankose. Tower Reading: Z’14, 230; (R 5508).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išgyvenimus, susijusius su šia eilute? Kaip juos priėmiau? Kokios buvo pasekmės?
