Bet aš drausminu savo kūną ir jį pavergiu, kad … pats nepasidaryčiau atmestinas – 1 Kor. 9:27.
Žmogaus kūnas turi tam tikrą polinkį prisikelti iš būsenos, palaikytos mirusia. Todėl nauja prigimtis turi pastoviai budėti, kad turėtų kontrolę, kovotų gerą tikėjimo kovą ir gautų apdovanojimą, kaip nugalėtoja. Tokia naujo proto kova su kūnu yra vadinama gera kova todėl, kad kovojama su savo asmeninės puolusios prigimties nuodėmėmis ir silpnybėmis. Tai tikėjimo kova todėl, kad visas krikščionio gyvenimas, tai gyvenimas tikėjimu, kaip tai apibūdina Apaštalas: „Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu”. Tai tikėjimo kova todėl, kad niekas nepajėgtų kovoti su savo kūnu ir jo polinkiais, geismais, jeigu neugdytų tikėjimo Dievo pažadais ir nepasitikėtų Viešpačiu, savo Padėjėju – Z’03, 425 (R 3272).
* * *
Yra tam tikras skirtumas tarp kūno griežto drausminimo ir paėmimo jo į nelaisvę. Drausminame savo kūną tada, kai žlugdome jo pastangas mus valdyti, kai atitraukiame savo žemiškus jausmus, atskirdami juos nuo kūno tikslų ir nepasiduodame jo puolimams. Paimame savo kūną į nelaisvę tada, kai mūsų nauja širdis, protas ir valia priverčia jį ir pavergia tam tikslui, kad vykdytų Dievo valią, tarnautų Tiesai, teisingumui ir šventumui. Tie abu dalykai turi būti daromi, jeigu norime gauti mūsų pašaukimo apdovanojimą. Nors dar kiti dalykai turi būti įvykdyti, kad galėtume gauti amžiną gyvenimą, tačiau šie du yra būtini norint nugalėti. Jei kas šiame dalyke apsileidžia, tas nenugalės – praras apdovanojimą – P’36, 110.
Paralelinės citatos: 1 Kor. 9:25,26; 2 Kor. 6:4,5; Rom. 8:13; Apd. 1:25; 2 Pet. 2:15; Ef. 4:22; Kol. 3:5; Jer. 6:30; Lk. 9:25; 2 Kor. 13:5,6.
Giesmės: 78, 47, 4, 8, 114, 150, 196 / 474, 135, 456.
Poems of Dawn, 48; Wiersze brzasku, 40: Vienišas kelias. Tower Reading: Z’15, 296; (R 5777).
Klausimai: Kaip mano šios savaitės išgyvenimai atitiko šį tekstą? Kas padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LAPKRIČIO 7Aš regėjau sielas tų, kuriems buvo nukirstos galvos dėl Jėzaus liudijimo ir dėl Dievo žodžio – Apr. 20:4.
Nors šitas nukirtimas ne tiesioginis, bet perkeltinės prasmės, tačiau jis turi gilią reikšmę. Jis reiškia ne tik mūsų
valios mirtį, bet ir nukirtimą nuo visų kitų galvų, valdžių ir įstatymo davėjų, ir pripažinimą galva tik Jėzų, kurį Dievas paskyrė Bažnyčios Galva, kuri yra Jo Kūnas, nes Jis yra Galva kiekvieno Bažnyčios nario. Tai reiškia ne vien
nukirtimą nuo visų suorganizuotų įstaigų ir valdžių galvų, bet ir nepripažinimą savo galvos ir valios, kad priimame mūsų Viešpaties Jėzaus vadovavimą ir Jo valią. Tai yra ta pati mintis, į kurią Apaštalas atkreipia mūsų dėmesį laiške Romiečiams 6:3, kur jis pareiškia, kad Mažojo Būrelio nariai buvo pakrikštyti į Kristaus
Kūną, kaip to Kūno nariai, vadovaujant vienai Galvai – Kristui, per krikštą į Jo mirtį – per pilną valios pašventimą ir visišką savo gyvybės guldymą ištikimai, net iki mirties – Z’00, 285 (R 2699).
* * *
Nukirtimas, apie kurį čia kalbama, negali būti tiesioginis, nes tada Jėzus, Petras, Steponas, Jonas ir Tomas nepatektų į Mažąjį Būrelį, o turime įkvėptą įrodymą, kad jie nugalėjo. Be abejonės, taip galvojant ir daugelis kitų Jo narių nepatektų į Bažnyčią. Taigi, čia turi būti kalbama apie simbolinį nukirtimą, tai yra, atidavimą mūsų žemiškos širdies, proto bei valios ir priėmimą Jėzaus, Jo širdies, proto ir valios, priėmimą Jo kaip mūsų Galvos. Paklūstame tam simboliniam nukirtimui ir būname jame, būdami paklusnūs Tiesai, kuri nurodo į Dievą ir Kristų kaip į tuos, per kuriuos ateina mūsų ir pasaulio išgelbėjimas – P’35, 171.
Paralelinės citatos: Mt. 13:44-46; Rom. 6:3-11,16,19; 12:1-5; 2 Kor. 8:12; Mt. 7:21-23; Mk. 10:35-39; 12:42,43; Apd. 18:5; Rom. 10:9-11; 1 Jn.1:6; Apr. 6:11.
Giesmės: 322, 134, 8, 259, 208, 191, 299 / 462, 317, 281.
Poems of Dawn, 256; Wiersze brzasku, 239: Atėjus laikui. Tower Reading: Z’01, 227; (R 2844).
Klausimai: Kokią reikšmę turėjo šis tekstas šią savaitę? Kokios buvo aplinkybės ir pasekmės?
