Meilė … nemąsto piktai – 1 Kor. 13:5.
Kuris tik apsileidžia ir nesilaiko Viešpaties uždraudimo dėl „piktų įtarinėjimų”, ruošia tinklą, į kurį pats įklius, kad ir kaip „atsargiai” jis elgtųsi kitų reikalų atžvilgiu. Nes širdis, prisotinta abejojimo ir įtarinėjimo savo artimųjų atžvilgiu, yra beveik pasiruošusi nepasitikėti Dievu. Surūgusi ir apkartusi dvasia kovoja su Dievo dvasia, su meilės dvasia. Viena arba kita dvasia nugalės. Pikta dvasia turi būti pašalinta, jei ne, tai ji gali suteršti krikščionį taip, kad jis gali būti „atmestas”. Antra vertus, jeigu naujoji prigimtis, kaip ta „nugalėtoja” įveiks kliūtis, nugalėdama piktus įtarinėjimus, reiškia, kad jau pusė kovos su dabartiniais sunkumais ir priešiškumais bus laimėta – Z’05, 212 (R 3594).
* * *
Meilė, savo pilnoje reikšmėje, yra gera valia, pasireiškianti įvairiu būdu, priklausomai nuo aplinkybių. Jeigu meilės turėtojas tapo nuskriaustas, tai skriaudžiančiajam jis priskiria gerus motyvus, nors ta tema gali ir neturėti tikslių žinių. Tokia dvasia negali turėti įtarinėjimų, ji nepriskirs kito asmens nenaudai blogų motyvų jo pasakytiems žodžiams ir poelgiams – P’30, 14.
Paralelinės citatos: Mt. 9:3,4,33-35; Pat. 10:12; 24:17; Ps. 119:139; Apd. 11:23; 1 Jn. 3:14; 4:7,8; 2 Jn. 4; 1 Tim. 6:4; 1 Pet. 1:22; 4:8; 3:8; Kol. 3:2-14.
Giesmės: 165, 1, 4, 15, 166, 198, 201 / 23, 374, 373.
Poems of Dawn, 139; Wiersze brzasku, 132: Jei tik suprastume.
Tower Reading: Z’13,195; (R 5265).
Klausimai: Ar šią savaitę būdamas meilės įtakoje įtarinėjau, ar priešingai – neįtarinėjau? Kas tame man padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 19Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa – Jn. 17:17.
Mūsų Viešpats visada jungia pažangą ir augimą mūsų dvasiniame gyvenime su gauta Tiesa ir paklusnumu jai. Kiekvienas Dievo vaikas turi saugotis tų mokslų, kurie tvirtina, kad yra svarbesni nei Dievo Žodis, ir kad Kristus, ar Šventoji Dvasia, šiems krikščionims kalba nepriklausomai nuo Dievo Žodžio. Tokia jų būsena ugdo dvasinį išdidumą bei pasididžiavimą ir nuveda iki to, kad Šventojo Rašto įspėjimai ir priminimai tampa neveiksmingi, kadangi šie apgauti žmonės galvoja, jog turi didesnį mokytoją, gyvenantį juose. O šėtonas, pasinaudodamas šiomis apgaulėmis, padaro taip, kad šie apgautieji pasiduotų jo valiai – Z’03, 377 (R 3250).
* * *
Savęs pašventimas atskiria mus nuo nuodėmės, klaidos, savanaudiškumo bei pasaulietiškumo ir pašvenčia tarnauti Viešpačiui. Priklausomai nuo tobulėjimo laipsnio, pasišventimas laiko mūsų valią mirusia, aukoja mūsų kūnus Viešpačiui ir daro mūsų charakterius panašius Jo charakteriui. Dievo Žodis mus pašvenčia, pirmiausiai išugdydamas mūsų širdyse pasišventusį tikėjimą ir meilę, kas padeda mums atiduoti save kaip aukas Viešpačiui. Toliau, tęsia šį darbą pradėdamas mumyse ugdyti naują širdį, protą ir valią bei parengdamas mus pasišventimui mirčiai, išlaikydamas mumyse esančią žmogišką valią mirties būsenoje, o Dievo valią gyvą mumyse. Dar vėliau, Dievo Žodis tęsia darbą skatindamas mūsų augimą, apvalymą, sustiprinimą ir charakterio bruožų pusiausvyrą. Tolimesnis procesas, tai mūsų ištobulinimas; ir visas šis darbas Jėzaus tarnavimo dėka – P’35, 117,118.
Paralelinės citatos: Jer. 1:5; Apd. 26:17,18; Rom. 15:16; 1 Kor. 1:2,30; 6:11; Gal. 2:20; 6:14; Ef. 1:3,4; 3:19; 4:7,12-16; 5:25-27; Kol. 2:11; 1 Tes. 4:3,4; 5:23; 2 Tes. 2:13,14; 2 Tim. 2:21; Hbr. 2:11.
Giesmės: 49, 4, 47, 78, 196, 198, 267 / 100, 123, 37.
Poems of Dawn, 120; Wiersze brzasku, 114: Mokytojau, kalbėk man! Tower Reading: Z’13, 292; (R 5319).
Klausimai: Kokią turėjo reikšmę man ši eilutė šią savaitę? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?
