Kas gi tave išskiria iš kitų? Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs? – 1 Kor. 4:7.
Visi Dievui pasišventę žmonės turėtų pripažinti, kad jie neatėjo prie dabartinės malonės ir tiesos per savo asmeninę išmintį, ar išmintį kitų, bet atėjo per Viešpaties išmintį ir malonę. Tą pačią mintį turėtų priimti visi, kurie tarnauja Dievo žmonėms kaip ganytojai, tarnai įvairiose srityse, ir kurie atsakingi prieš Viešpatį dėl savo užimamų pareigų tikėjimo šeimynoje. Jie turėtų aiškiai suvokti ir pripažinti tas galimybes patarnauti kaip Viešpaties atstovai. Nenorėjimas viso to pripažinti parodo, kad tinkamai neįvertiname šių privilegijų – Z’03, 430 (R 3277).
* * *
Mūsų skirtingumas vienų nuo kitų svarbiuose gyvenimo reikaluose (ar tai talentais, ar pareigomis, ar privilegijomis Dievo tarnyboje) nepriklauso nuo mūsų pačių, bet nuo Dievo. Būtent Jis padaro, jog skiriamės vienas nuo kito. Todėl mūsų tinkama laikysena, kokia turėtų būti, einant Viešpaties tarnybos pareigas, tai nuolankumas. Pasigyrimo negali būti, nes viskas yra Jo malonė – P’30, 14.
Paralelinės citatos: Jok. 1:17; Jn. 3:27; 1 Kor. 12:11; Rom. 12:3,6; 1 Pet. 4:10; Ef. 2:8,9; Flp. 2:13; Mich. 6:8; Mt. 5:3; Lk. 14:11; 17:10; 22:24-27; 1 Kor. 1:28,29.
Giesmės: 95, 11, 46, 99, 121, 176, 293 / 13, 15, 456.
Poems of Dawn, 81; Wiersze brzasku, 72: Jo kelias yra geriausias.
Tower Reading: Z’13,231; (R 5284).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LAPKRIČIO 15Kas sakosi pasiliekąs jame, tas privalo ir pats taip elgtis, kaip anas elgėsi – 1 Jn. 2:6.
Krikščionis turi elgtis taip, kaip elgėsi jo Viešpats įvairiuose atsitikimuose ir kaip reagavo į tai, kas gera, ir kaip vengė viso, kas susiję su blogiu. Krikščionis turi kuo tiksliau sekti Jėzaus pėdomis. Tai nereiškia, kad jis turi arba gali savo netobulu kūnu pasiekti tobulumą, kokį turėjo Jo Viešpats, kuris net ir kūniškai buvo tobulas. Šio teksto mintis yra ta, kad turime taip elgtis, kaip ir Jis – tokiu pačiu būdu, ta pačia kryptimi, į tą patį tikslą ir pavyzdį, kurį Jis pripažino ir nurodė – Z’03, 345 (R 3235).
* * *
Gyventi Kristuje, reiškia ne tik pasišventimą ir prisipildymą Jo Dvasios, bet ir stovėjimą pasišventime – mirimą sau ir pasauliui, o atgijimą Dievui. Jėzus išpildė Savo pasišventimo įžadus: tapo mirusiu Sau ir pasauliui, o gyvu Dievui. Todėl Jis studijavo Žodį, budėjo ir meldėsi pagal šį Žodį, skelbė ir praktikavo Žodį, o taip pat kentėjo su visu pamaldumu už ištikimybę šiam Žodžiui. Kiekvienas, kuris gyvena Kristuje, turėtų taip ir elgtis. Be abejo, dvasioje tai galės atlikti tobulai, tačiau kūne tik tiek, kiek leidžia jam puolęs žemiškas indas. Iš tiesų, kokią didelę palaimą duoda elgesys panašus į Kristaus elgesį. Kas taip gyvena, tas turi viską – P’34, 159.
Paralelinės citatos: Jn. 15:1-9; 13:15,34; Flp. 2:5-8; 1 Pet. 2:21-24; Mt. 11:29; 20:28; Mk. 10:43-45; Lk. 22:26,27; Rom. 8:29; 15:2,3,5,7; Ef. 5:2; 1 Kor. 3:13; Hbr. 12:2-4; 1 Jn. 3:16; 4:17; 2 Jn. 9; Apr. 3:21; 14:4.
Giesmės: 196, 28, 325, 326, 323, 167, 198 / 417, 347a, 37.
Poems of Dawn, 28; Wiersze brzasku, 17: Kristus mūsų Mokytojas!
Tower Reading: Z’14, 126; (R 5446).
Klausimai: Ar šią savaitę sekiau Jėzų? Kokiose aplinkybėse? Kas man padėjo ir kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
