Kad jie nė vieno neapkalbėtų – Titui 3:2.
Jeigu kryžiaus kareiviai vieną kartą gerai suprastų, kad apkalbėjimas ir kalbėjimas blogai apie ką nors yra apkalbėto žmogaus charakterio nužudymas, o apšmeižimas yra atėmimas kitam žmogui gero vardo, tai turėtų kuo ankščiau suprasti ir pastebėti šį dalyką jo tikroje, baisioje šviesoje, koks jis yra Dievo akyse. Ir kada jie žiūrės į tą dalyką tikru – Dievišku žvilgsniu, tai turi paskatinti naują širdį, protą ir valią kuo didesniam aktyvumui nugalėti tokius kūno ir velnio darbus. Kiekvienas, kuris stengsis apsivalyti nuo senojo pykčio, pavydo, ginčų, apgaulės raugo ir nekalbės blogai apie savo artimą, bus švarus širdyje ir bus Viešpaties paveikslu – Z’03, 425 (R3272).
* * *
Kiekvienas iš mūsų turi tiek daug ydų, o kiti tiek daug dorybių, kad nei apie vieną neturėtume kalbėti blogai. Mūsų pačių namų grindys turi būti švariai iššluotos prieš bandant šluoti kitų grindis. Tai padės mums geriau užjausti kitus. Tik tada galime išsakyti neigiamus dalykus apie kitus, kai tai daryti esame skatinami Auksinės Taisyklės, norėdami užkirsti kelią daromai žalai, kuri įvyktų, jei apie tai nebūtų pasakyta – P’31, 191.
Paralelinės citatos: Iš. 22:28; Ps. 10:7,8; 34:13; 41:5-9; 64:2-5; Pat. 4:24; 10:11,19,31,32; 12:5,6,13 17-19; 15:1,4,28; 16:27,28; 26:20-23,28; Mok. 10:11,20; Iz. 32:6,7; Mt. 12:34-37; Ef. 4:25,29,31; Jok. 3:5-10; 4:11.
Giesmės: 116, 32, 70, 151, 223, 260, 272 / 104, 101, 175.
Poems of Dawn, 273; Wiersze brzasku, 253: Trys auksiniai vartai.
Tower Reading: Z’14,264; (R 5528).
Klausimai: Ar šią savaitę kalbėjau gerai ar blogai? Kodėl? Kokios buvo aplinkybės, kliūtys ir rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
VASARIO 12Kantrumas turi būti tobulas savo darbu, kad jūs būtumėte tobuli ir nepeiktini, be jokio trūkumo – Jok. 1:4.
Negalime žengti nei žingsnio į priekį, jei nepasinaudosime šia kantrumo malone. Jokia kita malonė gražiau nepapuošia krikščionio charakterio ir nesusilaukia tiek pasaulio sąžinės pritarimo, nei tiek negarbina visų malonių Dievo, kurio Tiesa yra jos įkvėpimu, nei ši malonė. Ji yra neskubotas romumas, uoliai besistengianti priešintis didėjančiai žmogiško netobulumo ir silpnumo bangai, ji su dideliu rūpestingumu siekia atgauti Dievišką panašumą. Kantrybė yra negreita pykčiui, o pilna gailestingumo. Ji greita laikytis tiesos ir teisingumo takų, bei neatidėliodama eina jais; ji gerai supranta ir atsižvelgia į savo asmeninius netobulumus ir užjaučia kitus jų netobulumuose ir ydose – Z’93, 295 (R 3090).
* * *
Kantrybė yra širdies ir proto malonė, pakelianti prieštaravimus džiaugsmingoje dvasioje ir stovi iki galo tame nusiteikime. Ši dorybė yra besąlygiškai būtina, norint pasiekti tobulą charakterį, esant tokioms sąlygoms, kai turime kliūtis, susijusias su krikščionišku gyvenimu. Ji prasiskverbs ir patobulins kitas dorybes, kurios reikalingos krikščioniui, todėl ji yra viena iš universalių malonių – P’36, 14.
Paralelinės citatos: Ps. 37:7-9; Pam. 7:8; Rd. 3:24-27; Lk. 8:15; 21:19; Rom. 2:7; 5:3; 8:25; 12:12; 15:4,5; 2 Kor. 12:12; Gal. 6:9; Kol. 1:10,11; 1 Tes. 1:3; Hbr. 6:12,15; 10:36; 12:1.
Giesmės: 1, 130, 11, 44, 125, 136, 183 / 353, 57, 116.
Poems of Dawn, 288; Wiersze brzasku, 278: Jis mus veda.
Tower Reading: Z’15,83; (R 5650).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su kantrybe? Kaip juos priėmiau? Kaip šie išbandymai įtakojo mano charakterį? Kokią gavau pagalbą per šiuos išbandymus?