Jeigu jūs pakenčiat drausmę, Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis. O kurio gi sūnaus tėvas griežtai neauklėja? – Hbr. 12:7.
Be išmėginimų negalime pilnai išugdyti charakterio. Jis yra kaip augalas: iš pradžių yra labai gležnas; reikalinga jam daug Dievo meilės šviesos, dažno palaistymo Dievo malonės lietumi, daug lavinimo tobulėjimui, panaudojant žinias apie Dievo charakterį, kaip gerą tikėjimo pagrindą ir įkvėpimą paklusnumui. Ir tada taip išugdytas charakteris, veikiamas palankių sąlygų, yra paruoštas apgenėjimo procesui disciplinos pagalba ir sugebės pakelti kai kuriuos sunkumus. Ir palaipsniui, pamažu didėjant charakterio jėgai, išmėginimai, kurie jam pritaikomi, padės išugdyti dar didesnę jėgą, charakterio grožį ir malonę, kol galutinai per kentėjimus charakteris bus sutvirtintas, išugdytas, nusistovėjęs, ištobulintas – Z’95, 107 (R 1806).
* * *
Jeigu mūsų tikri, žemiški tėvai mus drausmindavo mūsų gėriui, tai neturėtume blogai galvoti apie mūsų Dangiškąjį Tėvą, kai mus baudžia mūsų pačių gėriui. Trūkumas tokių pabaudimų būtų įrodymas, jog nesame Jo sūnumis. Jei patiriame tokius pabaudimus, tai įrodo, kad esame Jo sūnumis ir Jis yra mūsų Tėvu. Todėl tegul šie pabaudimai neatima mums drąsos, bet būna užtikrinimu ir patvirtinimu, jog esame Dievo sūnumis, ir tegul tai paskatina mus pasitaisymui – P’26, 190.
Paralelinės citatos: Hbr. 12:4-14; Įst. 8:5; 2 Sam. 7:14; Jobo 5:17; Ps. 94:12; Pat. 13:13-24; 19:18; 22:15; 23:13,14,24; 29:15,17; Apr. 3:19.
Giesmės: 307, 63, 67, 110, 293, 328, 333 / 109, 376, 433.
Poems of Dawn, 186; Wiersze brzasku, 178: Tegul nebūna tai keistu dalyku.
Tower Reading: Z’12,388; (R 5147).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su pabaudimu? Kaip juos pakėliau? Kaip jie paveikė mane?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 24Bet aš drausminu savo kūną ir jį pavergiu, kad ... pats nepasidaryčiau atmestinas – 1 Kor. 9:27.
Žmogaus kūnas turi tam tikrą polinkį prisikelti iš būsenos, palaikytos mirusia. Todėl nauja prigimtis turi pastoviai budėti, kad turėtų kontrolę, kovotų gerą tikėjimo kovą ir gautų apdovanojimą, kaip nugalėtoja. Tokia naujo proto kova su kūnu yra vadinama gera kova todėl, kad kovojama su savo asmeninės puolusios prigimties nuodėmėmis ir silpnybėmis. Tai tikėjimo kova todėl, kad visas krikščionio gyvenimas, tai gyvenimas tikėjimu, kaip tai apibūdina Apaštalas: „Mes gyvename tikėjimu, o ne regėjimu”. Tai tikėjimo kova todėl, kad niekas nepajėgtų kovoti su savo kūnu ir jo polinkiais, geismais, jeigu neugdytų tikėjimo Dievo pažadais ir nepasitikėtų Viešpačiu, savo Padėjėju – Z’03, 425 (R 3272).
* * *
Yra tam tikras skirtumas tarp kūno griežto drausminimo ir paėmimo jo į nelaisvę. Drausminame savo kūną tada, kai žlugdome jo pastangas mus valdyti, kai atitraukiame savo žemiškus jausmus, atskirdami juos nuo kūno tikslų ir nepasiduodame jo puolimams. Paimame savo kūną į nelaisvę tada, kai mūsų nauja širdis, protas ir valia priverčia jį ir pavergia tam tikslui, kad vykdytų Dievo valią, tarnautų Tiesai, teisingumui ir šventumui. Tie abu dalykai turi būti daromi, jeigu norime gauti mūsų pašaukimo apdovanojimą. Nors dar kiti dalykai turi būti įvykdyti, kad galėtume gauti amžiną gyvenimą, tačiau šie du yra būtini norint nugalėti. Jei kas šiame dalyke apsileidžia, tas nenugalės – praras apdovanojimą – P’36, 110.
Paralelinės citatos: 1 Kor. 9:25,26; 2 Kor. 6:4,5; Rom. 8:13; Apd. 1:25; 2 Pet. 2:15; Ef. 4:22; Kol. 3:5; Jer. 6:30; Lk. 9:25; 2 Kor. 13:5,6.
Giesmės: 78, 47, 4, 8, 114, 150, 196 / 474, 135, 456.
Poems of Dawn, 48; Wiersze brzasku, 40: Vienišas kelias. Tower Reading: Z’15, 296; (R 5777).
Klausimai: Kaip mano šios savaitės išgyvenimai atitiko šį tekstą? Kas padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
