Kaip jis galvoja savo širdyje, toks jis ir yra – Pat. 23:7.
Reikėtų, kad Viešpačiui pasišventę žmonės visomis jėgomis stengtųsi rūpestingai nusikratyti nešvarumų, atkreipdami savo dėmesį į tai, kad visa tai neprasiskverbtų į mūsų širdis ir protus, nes jei prasiskverbs, tai padarys didesnį ar mažesnį mūsų suteršimą. Tas, kuris išsaugo švarias mintis, tam reikės mažiau pastangų išsaugant tyrumą, švarumą žodžiuose ir darbuose. Nesvarbu, iš kurios pusės ateina nešvarumai – iš pasaulio, kūno, ar velnio – pirmiausia jie atakuoja mūsų protą. Jeigu duodame atkirtį, pasiekiame pergalę. Jeigu šių minčių neatstumiame, tai sunku numatyti pasekmes, nes Apaštalas Jokūbas (1:15) sako: „Paskui užsimezgęs [prote] geismas [įvairūs savanaudiški troškimai] pagimdo nuodėmę [išugdo nuodėmingus žodžius arba darbus], o užbaigta nuodėmė gimdo mirtį“ – Z’01, 325 (R 2890).
* * *
Mąstymas galvoje, ir mąstymas širdyje, tai du skirtingi dalykai. Įvairios mintys prasiskverbia į protą. Kai kurias mintis į mūsų protus įveda šėtonas, pasaulis ir kūnas, o dar kitas duoda Dievas, Jo tarnai ir Jo žmonės. Nesame atsakingi už pirmą minčių patekimą į mūsų protus iš tų išorinių šaltinių. Tik tada tampame atsakingi už mūsų mintis, kai jas saugome, nes tai jau tampa mąstymu širdyje, o tai reiškia, kad mūsų jausmai krypsta prie tų minčių, o mūsų valia pagavusi tas mintis daro taip, kad jos taptų mūsų. Tik tokios mintys formuoja mūsų charakterį. Jeigu mintys yra nešvarios, piktos, įtarinėjančios, kerštingos, išdidžios, pagyrūniškos, bailios, tingios, vaidingos, brutalios, pavydžios ir veidmainiškos, tai ir charakteris susidės iš tokių pačių bruožų. O jei mintys yra švarios, kilnios, pasitikinčios, neskubotos, nuolankios, kuklios, drąsios, aktyvios, ramios, malonios, tolerantiškos ir nuoširdžios, tai ir charakteris turės tokius pačius bruožus. Taigi, charakteriu tampame tokiais, kokias mintis saugome, globojame ir branginame – P’35, 172.
Paralelinės citatos: Pr. 6:5; Įst. 5:29; 6:5; 1 Sam. 16:7; 1 Kron. 28:9; 2 Kron. 12:14; Ps. 22:26; 34:18; 51:10,17; 57:7; Pat. 4:23; 15:13-15; Jer. 17:1,9,10; Mt. 15:19-21.
Giesmės: 196, 130, 198, 1, 136, 145, 8 / 392, 442, 402.
Poems of Dawn, 118; Wiersze brzasku, 111: Tebūnie Tavo valia. Tower Reading: Z’13, 163; (R 5246).
Klausimai: Ar šią savaitę saugojau savo širdį? Kaip? Kodėl? Kur?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
GRUODŽIO 14Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo – Mt. 5:7.
Ne visi apie tai žino, bet yra faktas, kad puikiausia charakterio ypatybė, kokią žmogus gali išsiugdyti ir kuri atneša daugiausia palaimos, yra parodymas Dieviško
gailestingumo, užuojautos ir geranoriškumo. Viešpats atkreipia ypatingą dėmesį į gailestingumo dorybę, pranešdamas, kad neatsižvelgiant į tai, kokie dideli būtų mūsų pasiekimai žinių ar malonės srityse, bet jei neturime tos vienos, niekada Jis mūsų nepriims. Jeigu neturėsime gailestingumo kitiems, tai mūsų dangiškasis Tėvas nebus gailestingas ir mums. Negalvokime, kad ta malonė yra vien tik išorinė atleidimo ir geranoriškumo forma; mūsų Viešpats išaiškino tą dalyką sakydamas: „Jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų, taip ir jūsų dangiškasis Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”. Gailestingumą patirs tik tie, kurie yra gailestingi; o jei Dievas neparodys mums gailestingumo, tai viskas prarasta, nes iš prigimties buvome rūstybės vaikai, todėl, kaip ir visi kiti, esame po teisingu pasmerkimu – Z’01, 332; 00, 70 (R 2895, 2585).
* * *
Gailestingumą galime parodyti ir ugdyti vien tik blogose sąlygose, kadangi tai yra gailestis, užuojauta, atnešanti pagalbą silpniems ir nelaimingiems. Silpnumai ir nelaimės paliečia fiziškai, protiškai, morališkai ir religiniais aspektais, o visos šios silpnybės ir nelaimės reikalauja iš mūsų gailestingumo taikymo. Šios dorybės tobulinimas yra susijęs su jos augimu. Iš pradžių, fizinis silpnumas ir nelaimės skatina praktikuoti gailestingumą; šiek tie vėliau, ši dorybė išmoksta įsiklausyti į protinio silpnumo ir nelaimių šauksmus; dar vėliau, išmoksta atkreipti dėmesį į moralinius silpnumus ir nepasisekimus; ir galiausiai, ši dorybė rūpinasi religiniu silpnumu ir nepasisekimu. Kiekvienu atveju yra tai trigubu palaiminimu: laimina tą, kuris parodo gailestingumą, tą kuris gauna, ir tą, kuris mato. Paprastai gailestingas žmogus patiria gailestingumą iš savo draugų, tačiau nuo Dievo visada patiria gailestingumą kiekvieno būtinumo metu. Paprastai, Viešpats suteikia Savo gailestingumo gailestingam žmogui tiek, kiek jis parodė jo kitiems – P’33, 177.
Paralelinės citatos: Ps. 18:25; 41:1; Pat. 3:3; 11:17; 14:21,22,31; 21:21; Mk. 11:25,26; Ef. 4:32; Kol. 3:12,13; 2 Tim. 1:16; Hbr. 6:10,11; Jok. 2:13; Mt. 18:35; Mich. 6:8; Lk. 6:36; Rom. 12:8;
Giesmės: 198, 15, 277, 28, 210, 260, 119 / 351, 368, 474.
Poems of Dawn, 146; Wiersze brzasku, 139: Negailėk malonių žodžių. Tower Reading: Z’05,230; (R 3603).
Klausimai: Kokius gailestingumo darbus atlikau šią savaitę? Kodėl? Kaip? Kokios buvo pasekmės?
