Nebūk išmintingas savo akyse, bijok VIEŠPATIES ir venk pikta – Pat. 3:7.
Dievo vaikui nėra pavojingesnio dalyko kaip puikybė, išdidumas. Nes tai užkerta kelią širdies reformai ir pažangai, neleidžia mūsų panaudoti kitų naudai ir būti ypatingai naudingais Dievo tarnyboje. Dievo Žodis taip sako: „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiems teikia malonę”. Vietoj to, kad pasitikėti savimi, išmintis liepia priešingai, nepasitikėti savimi, nepamiršti savo silpnybių, netobulumų ir ragina parodyti daugiau garbės Dievui ir pasitikėjimo Juo. O tai labiau, nei kas nors kitas, sustiprins, padės atsiskirti ir nedalyvauti mūsų puolusios prigimties bloguose darbuose ir poelgiuose – Z’96, 263 (R 2060).
* * *
Būti išmintingam savo paties akyse, reiškia pasitenkinimą savimi ir savęs pervertinimą asmeninių žinių atžvilgiu. Tie, kurie yra tokio nusiteikimo, negali mokytis ir, be abejo, atpuls nuo Tiesos, nebent pataisys savo elgesį. Jeigu jie nori, kad būtų išgydyti nuo šios savo ydos, tegul išmoksta pirmenybę duoti Dievui savo širdyse. Tokiu būdu galės nutraukti ryšius su nuodėme, neteisingumu ir praktikuoti gėrį – P’34, 95.
Paralelinės citatos: Įst. 9:7; 15:5; Ps. 131:1,2; Pat. 10:8; 22:4; 30:32; Rom. 12:16; 1 Kor. 3:18; Įst. 10:12; Joz. 24:14; 1 Sam. 12:24; Jobo 28:28; 37:24; Ps. 25:12-14; 103:11,13,17.
Giesmės:44, 130, 13, 95, 125, 136, 145 / 124, 75, 238.
Poems of Dawn, 82; Wiersze brzasku, 73: Tiesiog leisk savo Tėvui daryti tai, ką Jis nori.
Tower Reading: Z’13, 57; (R 5186).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SPALIO 21Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas – Lk. 11:2.
Šie žodžiai išreiškia šlovinimą, įvertinimą Dievo gerumo ir kilnumo, parodo tinkamą pagarbą Dievui. Kai siunčiame Dievui savo prašymus, tegul mūsų pirmoji mintis nebūna savanaudiška, susijusi su mumis pačiais, nei apie mums brangius draugus, bet pirmoje vietoje visose mūsų mintyse, sumanymuose ir skaičiavimuose turi būti Dievas. Neturime melstis ir prašyti nieko tokio, kas neduotų garbės mūsų Dangiškojo Tėvo vardui. Neturėtume prašyti sau ar savo artimiems to, ko Jis pilnai negalėtų pagirti ir ko Jis neskatino prašyti. Gali būti, kad tarp vardinių krikščionių nei viena širdies dorybė nėra didesniame sunaikinimo pavojuje, kaip pagarba Dievui – Z’04, 118 (R 3351).
* * *
Dievas savo vaikams daro viską, ir net daugiau, nei geras žemiškas tėvas savo vaikams: pradeda jų gyvybę, myli, draugauja ir bendradarbiauja su jais, rūpinasi jais, lavina, ruošia, moko ir duoda jiems paveldėjimą. Kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, daro tai aukščiausiame laipsnyje. Taigi, teisingiausia būtų – šlovinti Jo vardą. Darome tai, kai atiduodame Jam aukščiausią pagarbą ir atsidavimą mūsų širdies, proto, sielos ir jėgų. Ir galutinėje reikšmėje, tai reiškia tokį mūsų elgesį, kuris kristalizuoja mumyse panašumą į Kristų ir paruošia mus Karalystei. Mes netrokštame atiduoti Jam mažesnės pagarbos – P’26, 156.
Paralelinės citatos: Iz. 63:17; Mt. 5:44,45; 6:4; 8:13; Rom. 8:15;1 Kor. 8:6; 2 Kor. 1:3; 6:18; Gal. 4:4-7; Ef. 1:3,17; 3:14; 5:20; Kol.1:3,12; Jok. 1:17; 1 Jn. 3:1; Apr. 3:5; 14:1.
Giesmės: 11, 45, 46, 83, 89, 193, 176 / 188a, 336, 275.
Poems of Dawn, 255; Wiersze brzasku, 238: Dieviškasis audimas. Tower Reading: Z’14, 8; (R 5378).
Klausimai: Ar šią savaitę garbinau Dievo vardą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Su kokiomis pasekmėmis?