Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti? – Jobo 34:29.
Kas, jei ne Jis, „visokios paguodos Dievas”, gali duoti ramybę tarp neramumų, kurie slegia sielą kaip staigios audros jūroje? Kaip jūreiviai atsidūrę pavojuje, mes šaukiamės pagalbos į Jį, o Jis įveda mus į geidžiamą ir trokštamą uostą – į tą palaimintą uostą, kuriame viešpatauja Dievo ramybė ir taika. O koks prašymas atneša šią ramybę? Tai nėra malda, prašant pašalinti visas nerimo ir neramumų priežastis, kadangi ne visada yra Dievo valia tokiu būdu siųsti ramybę žmogaus dvasiai; tai ne visada yra pats geriausias būdas. Tačiau yra toks prašymas, kuris niekada mūsų neapvilia, o visada atneša ramybę, kurios niekas negali „sudrumsti”. Šis pagalbos šauksmas, tai malda su pasitikėjimu, kad su džiaugsmu ir meile paklusime Dievo valiai – Z’96, 259 (R 2058).
* * *
Elihui, kaip ir kitiems trims Jobo draugams trūko Dievo įkvėpimo, kurį turėjo Jobas. Tačiau Elihu kalboje yra daug išminties, parodančios, kad jis (gyvenęs Abraomo laikuose), buvo toli nuo beždžionės ir turėjo išminties, kurios evoliucijos pasekėjai dar ir dabar nėra pasiekę. Nors šioje eilutėje pasakyti Elihu žodžiai nėra Dievo įkvėpti, tačiau yra teisingi, kadangi Dievas suteikia nesugriaunamą ramybę Savo žmonėmis, kurios kiti negali sunaikinti. Ši ramybė eina iš pilno tikėjimo Juo ir širdies harmonijos su Juo, Jo charakteriu, Planu ir darbais. Tai ramybė, kurios pasaulis nežino, negali duoti ir negali atimti. Dievo žmonės patiria šią ramybę palaimą nešančiuose išbandymuose. Būdami apsaugoti Dievo Sandora, patvirtinta Jo priesaika, Vyriausiojo Kunigo Jėzaus darbu ir turėdami Šventosios Dvasios, jie pakyla aukščiau virš dabartinių rūpesčių ir taip džiaugiasi Dievo ramybe, kuri viršija bet kokį supratimą ir saugo jų širdis bei protus Jėzuje Kristuje amžinam gyvenimui Jame – P’35, 171, 172.
Paralelinės citatos: Iz. 26:3; Rom. 8:31; Flp. 4:7; Ps. 1:1,2; 4:8; 25:12,13; 29:11; 85:8; 119:165; Lk. 1:79; 2:14; Jn. 14:27; 16:33; Rom. 2:10; 5:1; 8:6.
Giesmės: 128, 80, 87, 94, 179, 244, 321 / 470, 376, 374.
Poems of Dawn, 100; Wiersze brzasku, 89: Mirtinai sužeistas. Tower Reading: Z’16, 101 (R 5878).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išgyvenimus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kas padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LAPKRIČIO 19Budėkime ir būkime blaivūs – 1 Tes. 5:6.
Budėkime, t. y., rūpestingai atkreipkime dėmesį į visus nurodymus, kuriuos mums davė Viešpats Dievas, parodydamas tai, koks tarnavimas Jam yra priimtinas. Stebėkime save, stengdamiesi kuo tiksliau sekti mūsų didžiojo Vyriausiojo Kunigo pėdomis. Būkime blaivūs – tai reiškia nebūkime lengvabūdiškais; būdami laimingi ir džiaugsmingi Viešpatyje, laisvi nuo rūpesčių, kurie slegia daugelį kitų, kadangi jie blogai supranta dangiškojo Tėvo Planą ir Jo charakterį, būkime blaivūs, rimtai įvertindami dabartines galimybes ir privilegijas, susijusias su Viešpaties tarnyba – neleiskime, kad galimybės ir privilegijos išsprūstų mums iš rankų dėl mūsų apsileidusio nerūpestingumo, dėl ko vėliau turėtume gailėtis – Z’02, 239 (R 3054).
* * *
Žodis
budėti, reiškia stovėti sargyboje. Šis žodis duoda tokią mintį, kad turime būti apsiginklavę, likti budrūs, stebėti savo charakterio būdą, motyvus, mintis, žodžius, poelgius, aplinką ir įtaką, veikiančią mus ir per mus, patikrindami visus dalykus, kurie norėtų įeiti ar palikti mūsų širdies ir proto sferą. Turime nepasitikėti jų tvirtinimais apie draugiškumą mūsų atžvilgiu, reikalauti įrodymo tokioms jų pareikštoms pretenzijoms, ir paimti į nelaisvę tas mintis ir tuos dalykus, kurie negali pateikti tokio įrodymo, leidžiant įeiti ir išeiti tik tokioms mintims ir dalykams, kurie pateikia tokį įrodymą. Turime atkreipti dėmesį į ištisą spektrą mūsų pareigų ir privilegijų, pasilikdami sargyboje iki pat sargybos pasikeitimo. Būti
blaiviu, reiškia išlaikyti charakterio būdo ir teisingo sprendimo pusiausvyrą, ir nebūti tokiu, kuris neįvertina ar pervertinta savo kovos dalyvius, bet tokiu, kuris pripažįsta ne vien tik savo asmeninius silpnumus, poreikius, tikslus ir pasiekimus, bet ir savo priešų, o taip pat mūsų Vadovo galią, Jo tikslus ir pagalbą, ir tokiu, kuris pripažįsta sunkumus, žino savo kovos tikslą, tai, kiek laiko turi tęstis kova, neabejodamas, kad nugalės neištikimus, ir kad ištikimieji nugalės. Visa tai apsvarstydami, turime ugdyti pastovų ir didelį atsargumą – P’36, 166.
Paralelinės citatos: Iš. 23:13; 34:12; Įst. 4:9,23; Joz. 22:5; 1 Kar. 8:25; Ps. 39:1; 141:3; Pat. 4:23; Mal. 2:15; Mt. 16:6; 24:4; 26:40,41; Lk. 11:35; Apd. 20:28-31; 1 Kor. 10:12; 16:13; Ef. 5:15; 6:18; 1 Tim. 4:16; Hbr. 2:1; 3:12; 1 Pet. 1:13; 4:7; 5:8.
Giesmės: 13, 145, 1, 20, 44, 130, 183 / 346, 57, 392.
Poems of Dawn, 239; Wiersze brzasku, 224: Drąsos! Švinta aušra! Tower Reading: Z’13, 181; (R 5256).
Klausimai: Ar šią savaitę atkreipiau dėmesį į šį tekstą? Kokiu būdu? Kodėl? Kokios buvo viso to pasekmės?