Kai Jis duoda ramybę, kas gali varginti? – Jobo 34:29.
Kas, jei ne Jis, „visokios paguodos Dievas”, gali duoti ramybę tarp neramumų, kurie slegia sielą kaip staigios audros jūroje? Kaip jūreiviai atsidūrę pavojuje, mes šaukiamės pagalbos į Jį, o Jis įveda mus į geidžiamą ir trokštamą uostą – į tą palaimintą uostą, kuriame viešpatauja Dievo ramybė ir taika. O koks prašymas atneša šią ramybę? Tai nėra malda, prašant pašalinti visas nerimo ir neramumų priežastis, kadangi ne visada yra Dievo valia tokiu būdu siųsti ramybę žmogaus dvasiai; tai ne visada yra pats geriausias būdas. Tačiau yra toks prašymas, kuris niekada mūsų neapvilia, o visada atneša ramybę, kurios niekas negali „sudrumsti”. Šis pagalbos šauksmas, tai malda su pasitikėjimu, kad su džiaugsmu ir meile paklusime Dievo valiai – Z’96, 259 (R 2058).
* * *
Elihui, kaip ir kitiems trims Jobo draugams trūko Dievo įkvėpimo, kurį turėjo Jobas. Tačiau Elihu kalboje yra daug išminties, parodančios, kad jis (gyvenęs Abraomo laikuose), buvo toli nuo beždžionės ir turėjo išminties, kurios evoliucijos pasekėjai dar ir dabar nėra pasiekę. Nors šioje eilutėje pasakyti Elihu žodžiai nėra Dievo įkvėpti, tačiau yra teisingi, kadangi Dievas suteikia nesugriaunamą ramybę Savo žmonėmis, kurios kiti negali sunaikinti. Ši ramybė eina iš pilno tikėjimo Juo ir širdies harmonijos su Juo, Jo charakteriu, Planu ir darbais. Tai ramybė, kurios pasaulis nežino, negali duoti ir negali atimti. Dievo žmonės patiria šią ramybę palaimą nešančiuose išbandymuose. Būdami apsaugoti Dievo Sandora, patvirtinta Jo priesaika, Vyriausiojo Kunigo Jėzaus darbu ir turėdami Šventosios Dvasios, jie pakyla aukščiau virš dabartinių rūpesčių ir taip džiaugiasi Dievo ramybe, kuri viršija bet kokį supratimą ir saugo jų širdis bei protus Jėzuje Kristuje amžinam gyvenimui Jame – P’35, 171, 172.
Paralelinės citatos: Iz. 26:3; Rom. 8:31; Flp. 4:7; Ps. 1:1,2; 4:8; 25:12,13; 29:11; 85:8; 119:165; Lk. 1:79; 2:14; Jn. 14:27; 16:33; Rom. 2:10; 5:1; 8:6.
Giesmės: 128, 80, 87, 94, 179, 244, 321 / 470, 376, 374.
Poems of Dawn, 100; Wiersze brzasku, 89: Mirtinai sužeistas. Tower Reading: Z’16, 101 (R 5878).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išgyvenimus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kas padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LAPKRIČIO 21Laikykite tai vien tik džiaugsmu, mano broliai, kai pakliūvate į įvairius išmėginimus – Jok. 1:2.
Be abejonės, visi dažnai norėtume, kad įvairūs išbandymai baigtųsi ir kad būtume priimti į nugalėtojų būrį, tačiau kantrybė, tikėjimas ir pasitikėjimas turi atlikti apvalymo darbą mūsų širdyse ir taip padaryti mus subrendusiais, noriais ir paklusniais Viešpačiui. Tegul šis geras darbas ir toliau vyksta mumyse. Džiaukimės, jei mūsų išbandymai atnešė mums daug naudingų ir reikalingų pamokų – sustiprino mūsų charakterį, sutvirtino mus Tiesoje ir teisingume, supažindino mus su mūsų silpnybėmis ir įspėjo mus, kad pasistengtume apsisaugoti nuo šių silpnybių. Net ir tie konfliktai, kuriuose tik dalinai nugalėjome, galėjo būti mūsų gėriui. Net ir tokiuose atsitikimuose, kur patyrėme visišką nesėkmę, rezultatas galėjo būti charakterio sustiprinimas, nutarimo, ryžto išsikristalizavimas didesniam uolumui atėjus pakartotiniam išbandymui, ir padidėjęs širdies nuolankumas parodomas Viešpačiui maldoje – Z’02, 133 (R 3000).
* * *
Čia paminėti išmėginimai, tai Krikščionio išbandymai, susiję su praradimais, nusivylimais, vėlavimais, apribojimais, atidėjimais, ydomis, trūkumais, silpnumais, klaidomis, nesėkmėmis, bausmėmis, sunkumais, poreikiais, didžiulėmis nelaimėmis, nesusipratimais, nesantaika, pasidalijimais, iškraipymais, opozicija, ligomis, skausmais, liūdesiu, pavojais ir persekiojimais. Natūrali tokių išbandymų tendencija yra mus nuliūdinti, prislėgti, tačiau turėtume jais džiaugtis kaip Dievo palankumo, malonės įrodymu ir galimybe tobulėti. Tokių išbandymų metu neįmanoma, sunku yra džiaugtis, o ypatingai jų pradžioje. Geriausiu atveju, galime pripažinti šiuos išbandymus kaip džiaugsmingus, tai reiškia, laikyti juos džiaugsmingais, nors iš tikrųjų jie nėra tokiais. Laikui bėgant, toks pripažinimas taps mūsų įpročiu, o šis įprotis palaipsniui padės mums džiaugtis ir girtis, jei ne dėl išmėginimų, tai vis dėlto jų metu. Aleliuja! – P’35, 171.
Paralelinės citatos: Iš. 34:12; Įst. 13:3; Ps. 119:165; Pat. 2:10-12; 14:27; 19:27; Iz. 33:15,16; Mt. 4:1-11; 13:22; Rom. 5:3-5; 8:35-39; 12:21; 1 Kor. 10:13,14; 2 Kor. 7:4; Ef. 6:11-17; Hbr. 2:18; 4:15.
Giesmės: 78, 56, 57, 91, 119, 137, 266 / 188a, 474, 75.
Poems of Dawn, 294; Wiersze brzasku, 287: Dvi varlės. Tower Reading: Z’14, 149; (R 5459).
Klausimai: Kokius turėjau išmėginimus šią savaitę? Kaip juos priėmiau? Kas trukdė, kas padėjo? Kokios buvo pasekmės?
