Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės – Jn. 6:53.
Brangus Viešpatie, noriai mes valgome (įsisaviname sau) Tavo nesuteptos prigimties nuopelną, paaukotą už mus – mūsų išteisinimui. Noriai mes dalyvaujame su Tavimi kančių taurėje, suprasdami tos palaimintos privilegijos svarbą kentėti su Tavimi, kad tinkamu laiku galėtume ir viešpatauti su Tavimi; būti mirusiais su Tavimi, kad ateityje amžinai gyventi su Tavimi; būti tokiais kaip Tu ir dalintis su Tavimi meile ir garbe, kaip Tavo Jaunoji. Ak! jei galėtume būti ištikimi ne vien priimdami simbolius, bet ir tikrovėje. Pašlovintas Viešpatie, mes paklusnūs Tavo Žodžiui sakančiam: „Taurę, kurią aš geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas, jūs būsite krikštijami”. Viešpatie, Tu žinai, kad patys mes nesame tinkami tokiai aukai, bet Tavo malonė mums užtektina, nes pilnai esame Tavo dabar ir visada – Z’99, 51 (R 2436).
* * *
Valgyti Žmogaus Sūnaus kūną taip pat reiškia: palaipsniui, tikėjimu įsisavinti sau Jo tobulą žmogišką prigimtį; o gerti Jo kraują taip pat reiškia: palaipsniui, tikėjimu įsisavinti sau Jo tobulą gyvybę. Tokiu būdu, iš Kristaus nuopelno įsisaviname sau tikslią, lygiareikšmę dalį mūsų užsitrauktos skolos dėl Adomo nuodėmės. O ta įsisavinta tobula žmogiška prigimtis ir gyvybė padaro tai, jog tampame pripažinti esantys tobuli ir turintys tobulą gyvybę. Be šio įsisavinimo tampame mirusiais Adome ir negalime turėti gyvybės, bet dėka šio įsisavinimo, turime gyvybę. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują, o ypač „gerti Jo kraują”, dalinai taip pat reiškia Bažnyčios dalyvavimą Jo pasiaukojančioje mirtyje – P’33, 63.
Paralelinės citatos: Mt. 26:26-28; 1 Kor. 11:23-29; Jn. 6:47-58; 1 Kor. 10:16; Rom. 6:3-10; 8:10; 1 Kor. 15:29-34; Kol. 1:24; 2 Tim. 2:10-12; Hbr. 13:13-16.
Giesmės: 325, 123, 277, 135, 259, 132, 299 / 101, 281, 345.
Poems of Dawn, 55; Wiersze brzasku, 47: „Kol Jis ateis“.
Tower Reading: Z’13, 328; (R 5342).
Klausimai: Ar šią savaitę valgiau Jo kūną ir gėriau Jo kraują? Kaip? Kodėl? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
GRUODŽIO 14Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo – Mt. 5:7.
Ne visi apie tai žino, bet yra faktas, kad puikiausia charakterio ypatybė, kokią žmogus gali išsiugdyti ir kuri atneša daugiausia palaimos, yra parodymas Dieviško
gailestingumo, užuojautos ir geranoriškumo. Viešpats atkreipia ypatingą dėmesį į gailestingumo dorybę, pranešdamas, kad neatsižvelgiant į tai, kokie dideli būtų mūsų pasiekimai žinių ar malonės srityse, bet jei neturime tos vienos, niekada Jis mūsų nepriims. Jeigu neturėsime gailestingumo kitiems, tai mūsų dangiškasis Tėvas nebus gailestingas ir mums. Negalvokime, kad ta malonė yra vien tik išorinė atleidimo ir geranoriškumo forma; mūsų Viešpats išaiškino tą dalyką sakydamas: „Jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų, taip ir jūsų dangiškasis Tėvas neatleis jūsų nusižengimų”. Gailestingumą patirs tik tie, kurie yra gailestingi; o jei Dievas neparodys mums gailestingumo, tai viskas prarasta, nes iš prigimties buvome rūstybės vaikai, todėl, kaip ir visi kiti, esame po teisingu pasmerkimu – Z’01, 332; 00, 70 (R 2895, 2585).
* * *
Gailestingumą galime parodyti ir ugdyti vien tik blogose sąlygose, kadangi tai yra gailestis, užuojauta, atnešanti pagalbą silpniems ir nelaimingiems. Silpnumai ir nelaimės paliečia fiziškai, protiškai, morališkai ir religiniais aspektais, o visos šios silpnybės ir nelaimės reikalauja iš mūsų gailestingumo taikymo. Šios dorybės tobulinimas yra susijęs su jos augimu. Iš pradžių, fizinis silpnumas ir nelaimės skatina praktikuoti gailestingumą; šiek tie vėliau, ši dorybė išmoksta įsiklausyti į protinio silpnumo ir nelaimių šauksmus; dar vėliau, išmoksta atkreipti dėmesį į moralinius silpnumus ir nepasisekimus; ir galiausiai, ši dorybė rūpinasi religiniu silpnumu ir nepasisekimu. Kiekvienu atveju yra tai trigubu palaiminimu: laimina tą, kuris parodo gailestingumą, tą kuris gauna, ir tą, kuris mato. Paprastai gailestingas žmogus patiria gailestingumą iš savo draugų, tačiau nuo Dievo visada patiria gailestingumą kiekvieno būtinumo metu. Paprastai, Viešpats suteikia Savo gailestingumo gailestingam žmogui tiek, kiek jis parodė jo kitiems – P’33, 177.
Paralelinės citatos: Ps. 18:25; 41:1; Pat. 3:3; 11:17; 14:21,22,31; 21:21; Mk. 11:25,26; Ef. 4:32; Kol. 3:12,13; 2 Tim. 1:16; Hbr. 6:10,11; Jok. 2:13; Mt. 18:35; Mich. 6:8; Lk. 6:36; Rom. 12:8;
Giesmės: 198, 15, 277, 28, 210, 260, 119 / 351, 368, 474.
Poems of Dawn, 146; Wiersze brzasku, 139: Negailėk malonių žodžių. Tower Reading: Z’05,230; (R 3603).
Klausimai: Kokius gailestingumo darbus atlikau šią savaitę? Kodėl? Kaip? Kokios buvo pasekmės?
