Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės – Jn. 6:53.
Brangus Viešpatie, noriai mes valgome (įsisaviname sau) Tavo nesuteptos prigimties nuopelną, paaukotą už mus – mūsų išteisinimui. Noriai mes dalyvaujame su Tavimi kančių taurėje, suprasdami tos palaimintos privilegijos svarbą kentėti su Tavimi, kad tinkamu laiku galėtume ir viešpatauti su Tavimi; būti mirusiais su Tavimi, kad ateityje amžinai gyventi su Tavimi; būti tokiais kaip Tu ir dalintis su Tavimi meile ir garbe, kaip Tavo Jaunoji. Ak! jei galėtume būti ištikimi ne vien priimdami simbolius, bet ir tikrovėje. Pašlovintas Viešpatie, mes paklusnūs Tavo Žodžiui sakančiam: „Taurę, kurią aš geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš esu krikštijamas, jūs būsite krikštijami”. Viešpatie, Tu žinai, kad patys mes nesame tinkami tokiai aukai, bet Tavo malonė mums užtektina, nes pilnai esame Tavo dabar ir visada – Z’99, 51 (R 2436).
* * *
Valgyti Žmogaus Sūnaus kūną taip pat reiškia: palaipsniui, tikėjimu įsisavinti sau Jo tobulą žmogišką prigimtį; o gerti Jo kraują taip pat reiškia: palaipsniui, tikėjimu įsisavinti sau Jo tobulą gyvybę. Tokiu būdu, iš Kristaus nuopelno įsisaviname sau tikslią, lygiareikšmę dalį mūsų užsitrauktos skolos dėl Adomo nuodėmės. O ta įsisavinta tobula žmogiška prigimtis ir gyvybė padaro tai, jog tampame pripažinti esantys tobuli ir turintys tobulą gyvybę. Be šio įsisavinimo tampame mirusiais Adome ir negalime turėti gyvybės, bet dėka šio įsisavinimo, turime gyvybę. Valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują, o ypač „gerti Jo kraują”, dalinai taip pat reiškia Bažnyčios dalyvavimą Jo pasiaukojančioje mirtyje – P’33, 63.
Paralelinės citatos: Mt. 26:26-28; 1 Kor. 11:23-29; Jn. 6:47-58; 1 Kor. 10:16; Rom. 6:3-10; 8:10; 1 Kor. 15:29-34; Kol. 1:24; 2 Tim. 2:10-12; Hbr. 13:13-16.
Giesmės: 325, 123, 277, 135, 259, 132, 299 / 101, 281, 345.
Poems of Dawn, 55; Wiersze brzasku, 47: „Kol Jis ateis“.
Tower Reading: Z’13, 328; (R 5342).
Klausimai: Ar šią savaitę valgiau Jo kūną ir gėriau Jo kraują? Kaip? Kodėl? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 25Kurį Dievas mums padarė išmintimi, teisumu [išteisinimu] ir pašventinimu, ir atpirkimu [išgelbėjimu] – 1 Kor. 1:30.
Tas, kuris mus išpirko, tai yra nupirko Savo paaukotos gyvybės auka, kaip mūsų Pranašas ir Mokytojas, duoda mums
išminties per Savo Evangeliją, kad galėtume pamatyti savo puolusią būseną, o Jį kaip mūsų Padėjėją. Kaip mūsų Kunigas, Jis pirmiausia mus
išteisina, o po to
pašvenčia arba įšventina. Ir galiausiai, kaip Karalius, pilnai
išlaisvins,
išgelbės ištikimuosius iš nuodėmės ir mirties galios ir duos garbingą dalį Jo Karalystėje, kadangi Dievas „ir mus prikels [iš mirusiųjų]
per Jėzų”. Aleliuja! Koks tai Gelbėtojas! Iš tikrųjų, Jis gali mus išgelbėti ir nori išgelbėti galiausiai visus, kurie ateina pas Dievą per Jį – Z’03, 440 (R 3279).
* * *
Dievas paskyrė Jėzų, kad aprūpintų mūsų kasdieninius reikalus. Jėzus yra mūsų Išmintis, nes moko mus laikytis visų Dievo duodamų patarimų. Jis yra mūsų Teisingumas, nes priskiria mums Savo nuopelną ir taip leidžia mums praktikuoti teisingumą. Jis yra mūsų Pasišventimas, nes suteikia galimybę pašvęsti mūsų žmogišką prigimtį mirčiai ir pilnai įvykdyti pasišventimą, leidžiant mums augti kiekvienoje geroje mintyje, dorybėje, kiekviename gerame žodyje ir poelgyje. Jis yra mūsų Išgelbėjimas, nes duoda mums galimybę pasiekti pergalę, nugalint visus mūsų dvasinius priešus, padėdamas mums visa nugalinčio tikėjimo, vilties, meilės ir paklusnumo dėka. Ir galiausiai, jeigu būsime ištikimi, duos mums pergalę prieš mirtį ir kapą, pažadinant mus iš mirusiųjų. Aleliuja! Koks tai Gelbėtojas! – P’30, 152.
Paralelinės citatos: Jer. 9:23,24; Mt. 23:8,10; 1 Kor. 1:18-29; Kol. 3:2;Rom. 3:21-26; 4:20-25; 5:1; 10:3-14; Jn. 17:17-19; Apd. 26:17,18; 1 Kor. 1:2; Ef. 5:25-27; Hbr. 2:11; Rom. 11:26; Lk. 4:18; Mt. 6:13; Rom. 7:24,25; 2 Tim. 4:18; Hbr. 2:15.
Giesmės: 96, 139, 167, 170, 240, 15, 178 / 104, 346, 15.
Poems of Dawn, 265; Wiersze brzasku, 248: Išlaisvinimas. Tower Reading: Z’14, 227; (R 5506).
Klausimai: Kaip šią savaitę priėmiau Jėzų kaip savo Mokytoją, savo Išteisintoją, Pašventėją ir Išgelbėtoją? Kas tam padėjo arba trukdė? Kas iš to išėjo?
