Nes visi, kurie Dievo Dvasios vedami, yra Dievo sūnūs – Rom. 8:14.
Dievo Dvasia yra tas kelio vadovas, kuris parodo mums tikrą mūsų širdies būseną ne vien tik mūsų kelionės ir bėgimo pradžioje, bet ir visą laiką iki pat bėgimo pabaigos. Jeigu esame vedami Dievo Dvasios – einame jos rodoma kryptimi ir jei mes to ir siekiame – tada esame Dievo sūnūs. Dievas pripažįsta ir sutinka priimti visus, kurie ateina pas Jį per Kristų, kurie pasitiki Viešpaties Jėzaus nuopelnu ir kurie išlieka tokioje širdies būsenoje – Z’03, 173 (R 3200).
* * *
Šioje eilutėje Dievo Dvasia – tai Dievo charakterio bruožai Jo vaikuose. Dievo charakterio bruožai – tai išmintis, teisingumas, meilė ir jėga, kurie tobulai derinasi vienas su kitu. Visi tie, kurių mintys, priežastys raginančios veikti, žodžiai ir darbai, skatinami ir palaikomi šių charakterio bruožų, yra Dievo paženklinami antspaudu, kaip priklausantys Jam. Šis paženklinimas, tai pats stipriausias galimas paliudijimas, jog jie yra Dievo sūnūs. Kokia nuostabi ir garsi šeima, kurios ženklas ir antspaudas yra Dievo charakteris! – P’26, 61.
Paralelinės citatos: Iš. 33:13,14; Sk. 9:15-23; 2 Kron. 5:13,14; Ps. 5:8; 23:2,3; 25:5,9; 32:8; 143:10; Pat. 8:20,21; Iz. 48:17; Jn. 16:13; 1 Kor. 3:16; 6:19; Gal. 4:6;
Giesmės: 90, 1, 11, 279, 91, 334, 95 / 470, 370a, 262.
Poems of Dawn, 113; Wiersze brzasku, 104: Tėve, paimk mano ranką.
Tower Reading: Z’14, 355; (R 5582).
Klausimai: Ar turiu Dievo Dvasios liudijimą, apie kurį kalba ši eilutė? Kaip tai pasireiškė šią savaitę? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LIEPOS 30Sugaukite mums lapes, mažąsias laputes, darančias žalą vynuogynams – Gg. 2:15.
Daugelis elgiasi nerūpestingai žiūrėdami į savo nedidelius nukrypimus nuo savo pasišventimo įžadų ir sako: „Kam toks atsargumas ir visai kitoks gyvenimas, nei pasaulio?” O! tame yra didelė nauda, nes pergalė mažuose dalykuose paruošia didesniems dalykams ir padeda juos pasiekti. Ir atvirkščiai, pasidavimas kūno valiai mažuose dalykuose, reiškia tam tikrą pralaimėjimą visoje kovoje. Mes, kurie tapome Jėzaus Kristaus pasekėjais, žinome, kad būsime bandomi (jeigu mūsų išbandymas dar neprasidėjo) ir turime žinoti, jog tik tada, kai išsižadėsime savęs mažuose gyvenimo reikaluose, kai marinsime prigimtus kūno norus, susijusius su valgiu, apranga, elgesio būdu ir t. t., tapsime dvasiškai stiprūs ir tada sugebėsime „nugalėti” – Z’99, 172. (R 2494).
* * *
Mūsų ydos, didelės ir mažos, kenkia mūsų dvasiniam brendimui. Ši mintis turėtų mus skatinti nepaliaujamai kovai su tomis ydomis, tačiau neturime vargti veltui, bet kovoti sumaniomis pastangomis. Galime nugalėti jas atitraukdami nuo jų savo jausmus, jausdami pasibjaurėjimą šiomis ydomis, vengdami jų ir pasipriešindami joms. Pasipriešindami joms, turime jas atakuoti ir atremti jų atakas. Atakuojame jas pakeisdami į priešingas joms malones, ribojame jas kitomis malonėmis, tačiau ne priešingomis. Atremiame šių ydų įtaką, nukreipdami nuo jų savo dėmesį ir padarydami savo širdis ir protus neprieinamus joms; žinoma, visa tai Viešpaties Dvasios dėka – P’36, 95.
Paralelinės citatos: 2 Kron. 12:14; Pat. 4:23; Pam. 5:6; Iz. 1:18; 44:20; Jer. 17:9; Ezek. 20:16; Mt. 12:31, 33-35; 15:2-20; 1 Kor. 5:6; Ef. 2:1-5; Hbr. 3:13; 12:15; Jok. 1:14,15; 2:10,11; 4:1-3,17; 2 Pet. 1:4; 1 Jn. 3:4-15; 5:17.
Giesmės: 78, 272, 130, 136, 1, 145, 183 / 203, 353, 417.
Poems of Dawn, 169; Wiersze brzasku, 158: Laikas trumpas. Tower Reading: Z’16, 118; (R 5886).
Klausimai: Ką aš šią savaitę dariau su savo ydomis? Kaip? Kodėl? Kas man padėjo, kas trukdė? Kokie buvo rezultatai?
