Nes visi, kurie Dievo Dvasios vedami, yra Dievo sūnūs – Rom. 8:14.
Dievo Dvasia yra tas kelio vadovas, kuris parodo mums tikrą mūsų širdies būseną ne vien tik mūsų kelionės ir bėgimo pradžioje, bet ir visą laiką iki pat bėgimo pabaigos. Jeigu esame vedami Dievo Dvasios – einame jos rodoma kryptimi ir jei mes to ir siekiame – tada esame Dievo sūnūs. Dievas pripažįsta ir sutinka priimti visus, kurie ateina pas Jį per Kristų, kurie pasitiki Viešpaties Jėzaus nuopelnu ir kurie išlieka tokioje širdies būsenoje – Z’03, 173 (R 3200).
* * *
Šioje eilutėje Dievo Dvasia – tai Dievo charakterio bruožai Jo vaikuose. Dievo charakterio bruožai – tai išmintis, teisingumas, meilė ir jėga, kurie tobulai derinasi vienas su kitu. Visi tie, kurių mintys, priežastys raginančios veikti, žodžiai ir darbai, skatinami ir palaikomi šių charakterio bruožų, yra Dievo paženklinami antspaudu, kaip priklausantys Jam. Šis paženklinimas, tai pats stipriausias galimas paliudijimas, jog jie yra Dievo sūnūs. Kokia nuostabi ir garsi šeima, kurios ženklas ir antspaudas yra Dievo charakteris! – P’26, 61.
Paralelinės citatos: Iš. 33:13,14; Sk. 9:15-23; 2 Kron. 5:13,14; Ps. 5:8; 23:2,3; 25:5,9; 32:8; 143:10; Pat. 8:20,21; Iz. 48:17; Jn. 16:13; 1 Kor. 3:16; 6:19; Gal. 4:6;
Giesmės: 90, 1, 11, 279, 91, 334, 95 / 470, 370a, 262.
Poems of Dawn, 113; Wiersze brzasku, 104: Tėve, paimk mano ranką.
Tower Reading: Z’14, 355; (R 5582).
Klausimai: Ar turiu Dievo Dvasios liudijimą, apie kurį kalba ši eilutė? Kaip tai pasireiškė šią savaitę? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
BIRŽELIO 13Pabudęs, būsiu patenkintas Tavo panašumu – Ps. 17:15.
Duokime savo mintims pakilti
Ir nors minutei atitrūkti nuo gyvenimo rūpesčių.
Pakelkime mus skiriančią uždangą,
Įsižiūrėkime į amžinybės Garbę.
Tegul mintys apie Dievą, Kristų, praeities ir dabarties vertus šventuosius, Karalystės paveldėjimą, mūsų būsimo darbo palaimas bendradarbiaujant su Kristumi, Dieviško Plano didingumą ir gerumą, garbę ir laimę, kurią gausime susijungę su Kristumi, kai baigsime mūsų laikiną gyvenimą, pripildo mūsų protus ir įkvepia mūsų širdis. Prie šių garbingų minčių papildomai pridėkime paguodą bei palaimą, kurią gauname asmeniniu būdu dvasiškai bendraudami per maldą ir būdami dvasinėje vienybėje su Dievu, toliau studijuodami Jo Žodį bei susirinkdami kartu, kad atiduotume Jam garbę ir šlovę – Z’95, 251 (R 1884).
* * *
Suprantame, kad šioje eilutėje minimas Dievo „panašumas” – tai Jo charakteris, prigimtis ir viešpatavimas. Dievas tai parodė kaip tikslą, kurio turime siekti. Besikeičiantys išbandymai paruošia mus siekti to, neduoda pasitenkinti dabartine mūsų būsena, nors esame ir susitaikę su ja. Taigi, ilgesingi ištikimųjų troškimai bus pilnai patenkinti prisikėlimo metu, o pilnas pasitenkinimas savo likimu visam laikui taps palaimą nešančiu patyrimu; ši perspektyva skatina mus ištikimybei – P’35, 101.
Paralelinės citatos: 1 Jn. 3:2; Ps. 4:6; Pr. 17:1; Lk. 1:6; 2 Kor. 3:18; 5:1-8; Jobo 19:26,27; Iz. 61:10; Mt. 5:8; 1 Kor. 13:12; Apr. 22:4; 1 Kor. 15:23, 41-48; 1 Tes. 4:13-17.
Giesmės: 105, 21, 32, 53, 92, 133, 201 / 188a, 132, 353.
Poems of Dawn, 230; Wiersze brzasku, 217: Prisikėlimas.
Tower Reading: Z’14, 345; (R 5578).
Klausimai: Ar prisikėlimo viltis atnešė man naudos šią savaitę? Kaip tai mane paveikė? Kokie buvo rezultatai ją turint?