Nes visi, kurie Dievo Dvasios vedami, yra Dievo sūnūs – Rom. 8:14.
Dievo Dvasia yra tas kelio vadovas, kuris parodo mums tikrą mūsų širdies būseną ne vien tik mūsų kelionės ir bėgimo pradžioje, bet ir visą laiką iki pat bėgimo pabaigos. Jeigu esame vedami Dievo Dvasios – einame jos rodoma kryptimi ir jei mes to ir siekiame – tada esame Dievo sūnūs. Dievas pripažįsta ir sutinka priimti visus, kurie ateina pas Jį per Kristų, kurie pasitiki Viešpaties Jėzaus nuopelnu ir kurie išlieka tokioje širdies būsenoje – Z’03, 173 (R 3200).
* * *
Šioje eilutėje Dievo Dvasia – tai Dievo charakterio bruožai Jo vaikuose. Dievo charakterio bruožai – tai išmintis, teisingumas, meilė ir jėga, kurie tobulai derinasi vienas su kitu. Visi tie, kurių mintys, priežastys raginančios veikti, žodžiai ir darbai, skatinami ir palaikomi šių charakterio bruožų, yra Dievo paženklinami antspaudu, kaip priklausantys Jam. Šis paženklinimas, tai pats stipriausias galimas paliudijimas, jog jie yra Dievo sūnūs. Kokia nuostabi ir garsi šeima, kurios ženklas ir antspaudas yra Dievo charakteris! – P’26, 61.
Paralelinės citatos: Iš. 33:13,14; Sk. 9:15-23; 2 Kron. 5:13,14; Ps. 5:8; 23:2,3; 25:5,9; 32:8; 143:10; Pat. 8:20,21; Iz. 48:17; Jn. 16:13; 1 Kor. 3:16; 6:19; Gal. 4:6;
Giesmės: 90, 1, 11, 279, 91, 334, 95 / 470, 370a, 262.
Poems of Dawn, 113; Wiersze brzasku, 104: Tėve, paimk mano ranką.
Tower Reading: Z’14, 355; (R 5582).
Klausimai: Ar turiu Dievo Dvasios liudijimą, apie kurį kalba ši eilutė? Kaip tai pasireiškė šią savaitę? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LIEPOS 29Dievas, kuriam tarnaujame, gali išgelbėti mus – Dan. 3:17.
Viešpaties apvaizda keičiasi ir ne Jo žmonėms reikėtų spręsti, kada turi ateiti jų ypatingas išlaisvinimas, ir kada jie turi būti palikti jų priešų valioje, neparodant jiems net mažiausios Dievo malonės. Kartais Dievo žmonės yra apribojami, atimama laisvė skelbti Tiesą ir kartu jie gali patvirtinti, kaip tie trys jaunuoliai hebrajai, jog ugnis degina tik jų virves, o juos pačius išlaisvina ir duoda jiems tikrai didesnes galimybes skelbti Dievo garbę, nei galėtų turėti kitose sąlygose. Todėl, ne mums priklauso teisė nustatyti, kokia turi būti Dievo apvaizda, liečianti mus pačius. Turime pastebėti teisingumą ir pareigą taip elgtis, neatsižvelgiant į pasekmes, pilnai pasitikėdami Dievu, be išlygų – Z’99, 171 (R 2494).
* * *
Šie Hebrajai taip tikėjo Dievo išgelbėjančia galia, kad toks tikėjimas apginklavo juos tvirtu drąsumu ir paklusnumu, neatsižvelgiant į grasinimus ir ugnies krosnies pavojus. Nieko nuostabaus, jog tapo pagerbti žmogaus Sūnaus buvimu, kuris sulaikė mirtį nešantį ugnies veikimą. Panašiai mums, Dievo vaikams, gresia įmetimas į ugnies krosnį už nesilenkimą militarizmui, katalikybei ir jungimuisi į federacijas. Tose sąlygose galime pasinaudoti tikėjimu, kuris bus apdovanotas Žmogaus Sūnaus buvimu, padarančiu taip, jog ugnies krosnis taps priemone, išlaisvinančia mus be nuostolių nuo šios žemės raiščių ir grandinių – P’26, 96.
Paralelinės citatos: Pr. 49:22-26; Ezr. 8:31; Ps. 23; 34:7,9,10; Mt. 5:10-12; Apd. 5:29,40-42; Rom. 8:17,35-37; Hbr. 11:33-38; Apr. 20:4.
Giesmės: 93, 25, 179, 200, 216, 222, 293 / 379, 57, 171.
Poems of Dawn, 183; Wiersze brzasku, 173: Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia. Tower Reading: Z’15, 55; (R 5866).
Klausimai: Iš kokių šios savaitės išbandymų gavau išlaisvinimą? Kaip? Kas padėjo ar trukdė? Kokios buvo pasekmės?
