Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokį supratimą, apsaugos jūsų širdis ir jūsų protus Kristuje Jėzuje – Flp. 4:7.
Ramybė, apie kurią čia kalbama, tai nėra mūsų asmeninė ramybė. Tai yra Dievo ramybė – ramybė, kurią gauname, kai aiškiai suprantame apie Dievo galią, gerumą, kad Dievas pasiruošęs mus vesti Savo dešine ranka kaip Savo vaikus. Šio teksto mintis yra tokia, kad ši ramybė nuolatos apsaugo mus lyg koks vartininkas, nepraleisdamas kiekvienos mums priešiškos, nei kankinančios minties, ar baimės. Ši ramybė išsaugo krikščionio protą taip, kad jo širdyje viešpatauja ramybė, jaučiama vienybė ir dvasinis ryšys su Viešpačiu; taip pat ji saugo krikščionio protą ir jo sugebėjimą mąstyti, pamokindama ir skatindama jį pasitikėti Dievo jėga, išmintimi ir meile – Z’03, 8 (R 3128).
* * *
Dievo ramybė, t. y., tas širdies ir proto poilsis, kuris kyla iš žinojimo, jog esame harmonijoje su Dievu ir Dieviškais patvarkymais. Šios ramybės išsaugojimas mūsų širdyse ir jos buvimas mumyse perviršija visas žmogiško supratimo galimybes, kadangi gyvename laike, kai sąlygos žemiškam žmogui yra tikrai nepalankios. Būnant Kristaus tarnyboje ši ramybė apsaugo širdis ir protus nuo blogio ir skatina gėriui – P’34, 31.
Paralelinės citatos: Jn. 14:1,27; 16:33; Rom. 5:1; 8:6; Kol. 1:20; 3:15; Jobo 34:29; Ps. 4:8; 25:12,13; 29:11; 85:8; 119:165; 125:1,5; Pat. 3:17,24; Iz. 26:3; 28:12; 32:2,17,18; 53:5; 54:13; 57:1,2,19; Jer. 33:6; Lk. 1:79; 2:14; Apd. 10:36.
Giesmės: 108, 54, 106, 107, 109, 179, 244 / 257, 124, 313.
Poems of Dawn, 303; Wiersze brzasku, 299: Šviesa ir tamsa.
Tower Reading: Z’11,397; (R 4904).
Klausimai: Ar šią savaitę turėjau šią ramybę? Kas man tame padėjo, kas trukdė? Kaip išnaudojau šią ramybę? Kas iš to išėjo?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SPALIO 21Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas – Lk. 11:2.
Šie žodžiai išreiškia šlovinimą, įvertinimą Dievo gerumo ir kilnumo, parodo tinkamą pagarbą Dievui. Kai siunčiame Dievui savo prašymus, tegul mūsų pirmoji mintis nebūna savanaudiška, susijusi su mumis pačiais, nei apie mums brangius draugus, bet pirmoje vietoje visose mūsų mintyse, sumanymuose ir skaičiavimuose turi būti Dievas. Neturime melstis ir prašyti nieko tokio, kas neduotų garbės mūsų Dangiškojo Tėvo vardui. Neturėtume prašyti sau ar savo artimiems to, ko Jis pilnai negalėtų pagirti ir ko Jis neskatino prašyti. Gali būti, kad tarp vardinių krikščionių nei viena širdies dorybė nėra didesniame sunaikinimo pavojuje, kaip pagarba Dievui – Z’04, 118 (R 3351).
* * *
Dievas savo vaikams daro viską, ir net daugiau, nei geras žemiškas tėvas savo vaikams: pradeda jų gyvybę, myli, draugauja ir bendradarbiauja su jais, rūpinasi jais, lavina, ruošia, moko ir duoda jiems paveldėjimą. Kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, daro tai aukščiausiame laipsnyje. Taigi, teisingiausia būtų – šlovinti Jo vardą. Darome tai, kai atiduodame Jam aukščiausią pagarbą ir atsidavimą mūsų širdies, proto, sielos ir jėgų. Ir galutinėje reikšmėje, tai reiškia tokį mūsų elgesį, kuris kristalizuoja mumyse panašumą į Kristų ir paruošia mus Karalystei. Mes netrokštame atiduoti Jam mažesnės pagarbos – P’26, 156.
Paralelinės citatos: Iz. 63:17; Mt. 5:44,45; 6:4; 8:13; Rom. 8:15;1 Kor. 8:6; 2 Kor. 1:3; 6:18; Gal. 4:4-7; Ef. 1:3,17; 3:14; 5:20; Kol.1:3,12; Jok. 1:17; 1 Jn. 3:1; Apr. 3:5; 14:1.
Giesmės: 11, 45, 46, 83, 89, 193, 176 / 188a, 336, 275.
Poems of Dawn, 255; Wiersze brzasku, 238: Dieviškasis audimas. Tower Reading: Z’14, 8; (R 5378).
Klausimai: Ar šią savaitę garbinau Dievo vardą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Su kokiomis pasekmėmis?