Išeikite iš jos, mano žmonės, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir kad negautumėte jos nelaimių – Apr. 18:4.
Kiekvienas, kuris yra vertas vardo „mano žmonės”, išgirs Viešpaties balsą, bus paklusnus, išeis iš Babilono ir „negaus jos nelaimių”. Taigi, jų paklusnumas išeinant tuoj pat, kai tik pastebės tikrąją Babilono padėtį, parodys, kad niekada nepritarė jo nuodėmėms. Tačiau tie, kurie supratę jo padėtį ir šventvagiškas doktrinas toje šviesoje, kuri dabar šviečia ir toliau lieka Babilone, priskiriami prie tų, kurie remia tuos piktžodžiavimus ir pilnai užsitarnauja gauti šių „nelaimių” – tiek pat, kiek ir babiloniška „raugių” klasė, ir net daugiau, kadangi jie turi didesnę šviesą – Z’00, 3 (R 2553).
* * *
Kur buvo Dievo žmonės, jeigu ne įvairiuose krikščioniškose sektose? Kur daugiau yra nusidedama ir prieštaraujama šviesai, jei ne šiose sektose? Ir kas patirs sunkesnes slogas, jei ne šios sektos? Todėl, tinkama ir teisinga, kad Dievas apsaugo Savo žmones nuo susitepimo jų nuodėmėmis ir išlaisvina juos nuo nelaimių, pakviesdamas palikti Babiloną! Antraeilėje reikšmėje ši eilutė taikoma Viešpaties žmonėms, išeinantiems iš mažojo Babilono sektų – P’32, 15.
Paralelinės citatos: Iz. 47:10; 48:20; 52:11; Jer. 50:8; 51;6,9; 2 Kor. 6:17; 7:1; Zach. 2:7; Pr. 19:16,17,29; Lk. 17:32; Mt. 24:15- 20; Judo 23; Sk. 16:21; Apr. 16:19; 18:1-24.
Giesmės: 332, 18, 25, 41, 216, 310, 333 / 66, 171, 376.
Poems of Dawn, 128; Wiersze brzasku, 120: Eikime į priekį.
Tower Reading: Z’14,179; (R 5478).
Klausimai: Ar „išėjome iš jo” fiziškai, simpatizavimo, doktrininėje ir dvasinėje reikšmėje, ar išėjome iš tikrųjų? Kodėl? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
BALANDŽIO 15Tėve, į Tavo rankas atiduodu [deponuoju] savo dvasią – Lk. 23:46.
Su pilnu pasitikėjimu mūsų brangus Išgelbėtojas kreipėsi į Tėvą ir pilnai tikėdamas pranešė, kad visas gyvenimo ir visas palaimintas ateities viltis patiki Tėvo meilei ir galiai, kad galėtų likti taikoje su Tėvo Žodžiu ir Planu. Panašiai ir mes, kaip mūsų Viešpaties pasekėjai, turime žiūrėti į ateitį su tikėjimu, o mirties valandoje visus savo reikalus patikėti Tam, kuris parodė mums meilę ne vien duodamas Savo Sūnų, kaip mūsų Gelbėtoją, bet taip pat ir visame mūsų gyvenime teikdamas Savo apvaizdą ir rūpestį, duodamas didelius ir brangius pažadus, kurie eina mūsų priešakyje ir duoda mums jėgos, paguodos ir užtikrinimą – Z’99, 128 (R 2473).
* * *
Nors Viešpats prieš Savo mirtį keletą akimirkų pasijautė Dievo apleistas, tai vis dėlto, būtent mirties momente atgavo sąmoningumą, suprato, jog grįžo Dievo malonė, todėl kreipėsi į Jį, kaip į Tėvą. Jėzaus pasitikėjimas Dievo malone buvo toks didelis, kad be abejonių šešėlio Savo būsimo egzistavimo viltis pavedė Tėviškai galiai, turėdamas visišką užtikrinimą, jog Tėvas grąžins Jam gyvybę. Pažodinis vertimas parodo, kad Jis taip pat kitų naudai deponavo (atidavė saugoti) pas Tėvą Savo žmogiškas, žemiškas gyvenimo teises ir Savo teisę į žmogišką, žemišką gyvenimą – P’20, 71.
Paralelinės citatos: 1 Kron. 5:20; 2 Kron. 33:12,13; Jobo 1:20,21; 2:9; Ps. 22:1-21; Ps. 31:5; 89:26; Iz. 53; Mt. 26:39; Jn. 8:11; Apd. 7:59,60; 21:14; 1 Pet. 2:21-24; Flp. 2:8; Hbr. 2:9,14; 12:3,4; 1 Pet. 4:12 -14, 19; 2 Tim. 4:6.
Giesmės: 5, 15, 132, 187, 168, 190, 246 / 346, 392, 188.
Poems of Dawn, 189; Wiersze brzasku, 181: Jis žino.
Tower Reading: Z’15, 38; (R 5621).
Klausimai: Ką šią savaitę man reiškė Kristaus deponuotas nuopelnas? Kaip Jo pasitikėjimas Dievu paveikė mane šią savaitę? Kokią dėl to turėjau palaimą ir kokių turėjo kiti per mane?
