Kiekvienas, broliai, kokie buvote pašaukti, tokie ir pasilikite prieš Dievą – 1 Kor. 7:24.
Kartais gali atrodyti, kad turime tokių pareigų, kurios viena kitai priešingos, nors iš tikrųjų taip nėra. Pirmoji krikščionio pareiga yra nuoširdus pripažinimas savo Sutvėrėjo ir Viešpaties visuose gyvenimo reikaluose. Jo antroji pareiga, jeigu jis yra vyras ir tėvas, susijusi su jo žmona ir vaikais; o jeigu ji yra žmona ir motina, susijusi su jos vyru ir vaikais. Vedybinė sutartis, pagal Dievo tvarką, yra kaip užstatas, kaip pirmoji skola, įsipareigojimas, pareikalaujantis tam tikros dalies iš kiekvieno vyro ir iš kiekvienos žmonos turimo laiko. Šios skolos reikalavimai turi būti išmintingai įvykdyti, prieš atliekant kokį nors darbą kitiems – Z’99, 155 (R 2488).
* * *
Šio amžiaus dvasia yra nerimas, nekantrumas. Beveik kiekvienas ieško kokios nors permainos savo gyvenime. Pasitenkinimas turėtų būti vienas iš krikščionio charakterio bruožų, tarp vyraujančio nepasitenkinimo. Turime būti patenkinti tuo, ką turime ir kur esame. Ir toje padėtyje turime likti iki to laiko, kol Viešpats neparodys tokios permainos būtinumo. Tikėjimas Dievu užtikrins tokios pasitenkinimo dvasios turėjimą – P’30, 14.
Paralelinės citatos: 1 Kor. 7:20; Lk. 3:12-14; Ef. 6:5-8; Pr. 2:15; Pat. 10:4,5; 12:11,24; 13:4,11; 14:23; 20:13; 22:29; 31:27; Pam. 9:10; 11:6; Rom. 12:11; Ef. 4:28; 1 Tes. 4:11,12; 2 Tes. 3:10-12.
Giesmės: 4, 134, 208, 307, 277, 267, 275 / 262, 422, 57.
Poems of Dawn, 295; Wiersze brzasku, 288: Mano tarnyba.
Tower Reading: Z’14,212; (R 5498).
Klausimai: Ką šią savaitę dariau, kad ir toliau likčiau savo pašaukime? Kas man tame padėjo ir kas trukdė? Kas iš to išėjo?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SAUSIO 5Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs – Rom. 15:3.
Stenkimės iškęsti tuos pasityčiojimus, kokius turėjo Kristus ir iškęsti taip, kaip Jis – su gailestingumu ir malda už klystančius ir išvestus iš kelio, kad, jei Dievas jiems leis, galėtų atgailauti. Kaip geri kareiviai su nuolankiu drąsumu įvertinkime savo pasišventimo Viešpačiui privilegiją, iškentėdami sunkumus Jo tarnyboje. Jėzaus nenustebino žmonių moralinis nuosmukis. Jis žinojo, kad randasi priešiškai nusistačiusiame pasaulyje, kuris apraizgytas nuodėme, ir bendrai kalbant, pasaulyje, kurį valdo tamsybės kunigaikštis. Todėl Jėzus tikėjosi, kad ant Jo ateis pasityčiojimai, pašaipos, persekiojimai, ir visa tai Jis iškentėjo kantriai, o Jo meilės pilnoji širdis buvo beveik visai užmarši savo asmeniniams kentėjimams, bet buvo pilna gailesčio ir meilaus rūpesčio kitais – Z'96, 83 (R 1963).
* * *
Dėl to, kad priešininkas klaidingai ir melagingai parodo mūsų Dangiškojo Tėvo charakterį, ir, kadangi, nuodėminga žmonija dėl nežinojimo blogai supranta Tėvo tikslus, netikintys žmonės piktžodžiauja ir šaiposi iš Dievo. Tie, kurie stovi Jo pusėje kaip tikrieji Dievo žmonės, dirbdami Jo naudai ir gindami Jo reikalus kenčia persekiojimus nuo tokių pačių asmenų, nors ne visada dėl tų pačių priežasčių – P’32, 197.
Paralelinės citatos: Ps. 69:9; Mk. 12:35-40; Lk. 12:50; Rom. 6:1-11; 8:10,17,18; 15:2,3; 1 Kor. 15:29-34; 2 Kor. 1:5; 4:8-5:9; Gal. 2:20; Flp. 3:10; Kol. 1:24; 2:11,12; 2 Tim. 2:10-12; 1 Pet. 2:19-24; 3:13-18; 4:12-19.
Giesmės: 134, 135, 203, 277, 299, 325, 326 / 5, 345, 109.
Poems of Dawn, 185; Wiersze brzasku, 176: Kantrybė.
Tower Reading: Z’12,323; (R 5116).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau persekiojimus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kaip jie mane paveikė?
