Kiekvienas, broliai, kokie buvote pašaukti, tokie ir pasilikite prieš Dievą – 1 Kor. 7:24.
Kartais gali atrodyti, kad turime tokių pareigų, kurios viena kitai priešingos, nors iš tikrųjų taip nėra. Pirmoji krikščionio pareiga yra nuoširdus pripažinimas savo Sutvėrėjo ir Viešpaties visuose gyvenimo reikaluose. Jo antroji pareiga, jeigu jis yra vyras ir tėvas, susijusi su jo žmona ir vaikais; o jeigu ji yra žmona ir motina, susijusi su jos vyru ir vaikais. Vedybinė sutartis, pagal Dievo tvarką, yra kaip užstatas, kaip pirmoji skola, įsipareigojimas, pareikalaujantis tam tikros dalies iš kiekvieno vyro ir iš kiekvienos žmonos turimo laiko. Šios skolos reikalavimai turi būti išmintingai įvykdyti, prieš atliekant kokį nors darbą kitiems – Z’99, 155 (R 2488).
* * *
Šio amžiaus dvasia yra nerimas, nekantrumas. Beveik kiekvienas ieško kokios nors permainos savo gyvenime. Pasitenkinimas turėtų būti vienas iš krikščionio charakterio bruožų, tarp vyraujančio nepasitenkinimo. Turime būti patenkinti tuo, ką turime ir kur esame. Ir toje padėtyje turime likti iki to laiko, kol Viešpats neparodys tokios permainos būtinumo. Tikėjimas Dievu užtikrins tokios pasitenkinimo dvasios turėjimą – P’30, 14.
Paralelinės citatos: 1 Kor. 7:20; Lk. 3:12-14; Ef. 6:5-8; Pr. 2:15; Pat. 10:4,5; 12:11,24; 13:4,11; 14:23; 20:13; 22:29; 31:27; Pam. 9:10; 11:6; Rom. 12:11; Ef. 4:28; 1 Tes. 4:11,12; 2 Tes. 3:10-12.
Giesmės: 4, 134, 208, 307, 277, 267, 275 / 262, 422, 57.
Poems of Dawn, 295; Wiersze brzasku, 288: Mano tarnyba.
Tower Reading: Z’14,212; (R 5498).
Klausimai: Ką šią savaitę dariau, kad ir toliau likčiau savo pašaukime? Kas man tame padėjo ir kas trukdė? Kas iš to išėjo?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 19Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa – Jn. 17:17.
Mūsų Viešpats visada jungia pažangą ir augimą mūsų dvasiniame gyvenime su gauta Tiesa ir paklusnumu jai. Kiekvienas Dievo vaikas turi saugotis tų mokslų, kurie tvirtina, kad yra svarbesni nei Dievo Žodis, ir kad Kristus, ar Šventoji Dvasia, šiems krikščionims kalba nepriklausomai nuo Dievo Žodžio. Tokia jų būsena ugdo dvasinį išdidumą bei pasididžiavimą ir nuveda iki to, kad Šventojo Rašto įspėjimai ir priminimai tampa neveiksmingi, kadangi šie apgauti žmonės galvoja, jog turi didesnį mokytoją, gyvenantį juose. O šėtonas, pasinaudodamas šiomis apgaulėmis, padaro taip, kad šie apgautieji pasiduotų jo valiai – Z’03, 377 (R 3250).
* * *
Savęs pašventimas atskiria mus nuo nuodėmės, klaidos, savanaudiškumo bei pasaulietiškumo ir pašvenčia tarnauti Viešpačiui. Priklausomai nuo tobulėjimo laipsnio, pasišventimas laiko mūsų valią mirusia, aukoja mūsų kūnus Viešpačiui ir daro mūsų charakterius panašius Jo charakteriui. Dievo Žodis mus pašvenčia, pirmiausiai išugdydamas mūsų širdyse pasišventusį tikėjimą ir meilę, kas padeda mums atiduoti save kaip aukas Viešpačiui. Toliau, tęsia šį darbą pradėdamas mumyse ugdyti naują širdį, protą ir valią bei parengdamas mus pasišventimui mirčiai, išlaikydamas mumyse esančią žmogišką valią mirties būsenoje, o Dievo valią gyvą mumyse. Dar vėliau, Dievo Žodis tęsia darbą skatindamas mūsų augimą, apvalymą, sustiprinimą ir charakterio bruožų pusiausvyrą. Tolimesnis procesas, tai mūsų ištobulinimas; ir visas šis darbas Jėzaus tarnavimo dėka – P’35, 117,118.
Paralelinės citatos: Jer. 1:5; Apd. 26:17,18; Rom. 15:16; 1 Kor. 1:2,30; 6:11; Gal. 2:20; 6:14; Ef. 1:3,4; 3:19; 4:7,12-16; 5:25-27; Kol. 2:11; 1 Tes. 4:3,4; 5:23; 2 Tes. 2:13,14; 2 Tim. 2:21; Hbr. 2:11.
Giesmės: 49, 4, 47, 78, 196, 198, 267 / 100, 123, 37.
Poems of Dawn, 120; Wiersze brzasku, 114: Mokytojau, kalbėk man! Tower Reading: Z’13, 292; (R 5319).
Klausimai: Kokią turėjo reikšmę man ši eilutė šią savaitę? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?