Kiekvienas, broliai, kokie buvote pašaukti, tokie ir pasilikite prieš Dievą – 1 Kor. 7:24.
Kartais gali atrodyti, kad turime tokių pareigų, kurios viena kitai priešingos, nors iš tikrųjų taip nėra. Pirmoji krikščionio pareiga yra nuoširdus pripažinimas savo Sutvėrėjo ir Viešpaties visuose gyvenimo reikaluose. Jo antroji pareiga, jeigu jis yra vyras ir tėvas, susijusi su jo žmona ir vaikais; o jeigu ji yra žmona ir motina, susijusi su jos vyru ir vaikais. Vedybinė sutartis, pagal Dievo tvarką, yra kaip užstatas, kaip pirmoji skola, įsipareigojimas, pareikalaujantis tam tikros dalies iš kiekvieno vyro ir iš kiekvienos žmonos turimo laiko. Šios skolos reikalavimai turi būti išmintingai įvykdyti, prieš atliekant kokį nors darbą kitiems – Z’99, 155 (R 2488).
* * *
Šio amžiaus dvasia yra nerimas, nekantrumas. Beveik kiekvienas ieško kokios nors permainos savo gyvenime. Pasitenkinimas turėtų būti vienas iš krikščionio charakterio bruožų, tarp vyraujančio nepasitenkinimo. Turime būti patenkinti tuo, ką turime ir kur esame. Ir toje padėtyje turime likti iki to laiko, kol Viešpats neparodys tokios permainos būtinumo. Tikėjimas Dievu užtikrins tokios pasitenkinimo dvasios turėjimą – P’30, 14.
Paralelinės citatos: 1 Kor. 7:20; Lk. 3:12-14; Ef. 6:5-8; Pr. 2:15; Pat. 10:4,5; 12:11,24; 13:4,11; 14:23; 20:13; 22:29; 31:27; Pam. 9:10; 11:6; Rom. 12:11; Ef. 4:28; 1 Tes. 4:11,12; 2 Tes. 3:10-12.
Giesmės: 4, 134, 208, 307, 277, 267, 275 / 262, 422, 57.
Poems of Dawn, 295; Wiersze brzasku, 288: Mano tarnyba.
Tower Reading: Z’14,212; (R 5498).
Klausimai: Ką šią savaitę dariau, kad ir toliau likčiau savo pašaukime? Kas man tame padėjo ir kas trukdė? Kas iš to išėjo?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 12Savo ištverme išlaikykite savo sielas – Lk. 21:19.
Apaštalas sako: „Kantrumas turi būti tobulas savo darbu, kad jūs būtumėte tobuli ir pabaigti, kuriems nieko netrūksta”. Todėl yra aišku, kad ši kantrybė apima savyje ir kitas charakterio malones – turi jas tam tikrame laipsnyje. Viešpaties žmonių tikėjimas turi eiti pirma kantrybės, o jų kantrybės dydis paprastai parodo jų tikėjimo dydį. Jei kuris krikščionis yra nekantrus ir neramus, tai aiškiai jam trūksta tikėjimo Viešpačiu, nes priešingu atveju jis sugebėtų ilsėtis, pasitikėti Viešpaties maloningais pažadais ir laukti, kada jie išsipildys. Panaudojęs išmintingą uolumą, darbštumą ir savo energiją, jis turėtų būti patenkintas, kad darbo rezultatus, išsipildymo laiką ir valandas paliks Viešpačiui – Z’03, 361 (R 3245).
* * *
Šis tekstas turėtų būti išverstas taip: „Savo kantrybėje išsaugokite savo sielas“. Šioje eilutėje žodis
„kantrybė” graikiškame tekste reiškia
pastovumą, tvirtumą, o ne ilgą
iškentėjimą, pakantumą. Kantrybė tai charakterio jėga, kurios pagalba su ištverme teisingai elgdamiesi, ramiai ir linksmai pakeldami sunkumus, skubame į priekį darydami gera, tuo pačiu metu stiprindami savo savikontrolę. Šio apibrėžimo dėka, ši eilutė tampa aiški. Jėzaus priminimas skatina mus skubėti į priekį, džiaugsmingai pakeliant sunkumus, sutinkamus mūsų teisingame elgesyje darant gera. Vien tik taip darydami galėsime išsaugoti savo dvasinį gyvenimą – P’35, 117.
Paralelinės citatos: Ps. 37:7-9; Pam. 7:8; Raudos 3:26,27; Lk. 8:15; Rom. 2:7; 5:3,4; 12:12; 15:4,5; Gal. 6:9; Kol. 1:10,11; 1 Tes. 1:3; Hbr. 6:12,15; 10:36; 12:1; Jok. 1:3,4; 5:7,8.
Giesmės: 267, 25, 57, 134, 307, 179, 200 / 313, 365, 468.
Poems of Dawn, 134; Wiersze brzasku, 126: Būk stiprus! Tower Reading: Z’13, 312; (R 5332).
Klausimai: Ar šią savaitę buvau kantrus? Kaip? Kodėl? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?
