Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti – Mt. 20:28.
Jeigu esame pasišventę Viešpačiui, tai kiekviena mūsų teisėtų teisių ir naudos auka, atlikta mūsų pačių, kaip krikščionių labui, sutuoktinio ar vaikų, tėvo ar motinos, artimųjų, draugų ar brolių Kristuje naudai, Viešpaties laikoma kaip auka, paaukota Jam. Tačiau, jei tie patys patarnavimai būtų atlikti iš kitų paskatų, to, kuris neišteisintas ir nepasišventęs Viešpačiui, arba atlikti tam tikrų asmenų naudai, bet ne kaip auka Viešpačiui, tai tokia auka nebūtų priskaičiuota mums, Jo pasekėjams – Z’03, 407 (R 3265).
* * *
Kaip puiku yra tai, kad Žmogaus Sūnus, įžymus Adomo palikuonis, atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet tam, kad galėtų tarnauti. Tuo Jis viršijo žmogų Adomą, nes tas, tarnaudamas sau, sunaikino Viltį visai žmonijai, tuo tarpu Jėzus, tarnaudamas kitiems, įvykdė jos išgelbėjimą. Viršijo Jis pirmą Adomą tiek, kiek nesavanaudiškumas viršija savanaudiškumą, ir tuo Jis yra mums pavyzdys. Jo sekimas padarys mus tinkamus Karalystei – P’30, 77.
Paralelinės citatos: 2 Kor. 8:9; Mt. 1:21; 4:23; 5:17; 9:13; 15:24; 18:11-14; 20:25-27; Mk. 1:38; Lk. 1:78; 4:18; 22:27; Jn. 4:34; 10:10; 13:4-17; 18:37; Apd. 10:38; Gal. 5:13; Hbr. 2:9,14,15,18.
Giesmės: 275, 15, 28, 132, 212, 325, 326 / 102, 203, 381.
Poems of Dawn, 163; Wiersze brzasku, 152: Kas dalina – praturtėja.
Tower Reading: Z’14, 6; (R 5375).
Klausimai: Kuo šis tekstas man buvo šią savaitę? Kaip jį pritaikiau gyvenime? Kodėl? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
GEGUŽĖS 16Tave pavadins nauju vardu ... būsi šlovės karūna ir karališkas vainikas VIEŠPATIES, tavo Dievo rankoje – Iz. 62:2,3.
Niekada neturėtume pamiršti, kad esame „ypatingi žmonės”, atskirti nuo daugumos vardinių krikščionių, nuo pasaulio, turintys aukštesnes viltis, aukštesnius tikslus, geidžiantys geresnių dalykų, t. y., turintys aukštesnes ambicijas, apdovanoti aiškesniu supratimu gilesnių Dievo dalykų, pakviesti iš buvusios tamsos į Jo stebinančią šviesą. Ir jei taip esame atskirti nuo pasaulio ir krikščionių, kurie daugumoje turi pasaulietinę dvasią, tai nieko nuostabaus, kad nesame santaikoje su jais, kad jie ignoruoja mus, arba priešinasi mums! – Z’03, 164 (R 3199).
* * *
Žodis vardas Šventajame Rašte reiškia: pavadinimą, prigimtį, charakterį, garbę, tarnybos pareigas ir darbus. Kristaus Bažnyčiai buvo pažadėtas naujas vardas, ypatingai tai liečia naują prigimtį ir naujas pareigas. Ir kaip tokia, Ji Viešpaties rankoje turėjo tapti puikia, gražia karūna, su daugeliu spindinčių brangakmenių, atspindinčių Dieviškos Tiesos, Dievo charakterio ir Jo darbų puikumą ir grožį – tam, kad galėtų palaiminti visą žmonijos šeimą – P’35, 62.
Paralelinės citatos: Ps. 122:6; 102:13-16; Iz. 60:1-3; Apr. 2:17; 21:2,9, 10,17,23,24; Ezech. 48:35; Jer. 11:16; 33:16; Hbr. 12:22; Gal. 4:26; Pat. 12:4; Ps. 132:18; Gg. 3:11; Apr. 19:12; 1 Tes. 2:19;
Giesmės: 310, 8, 72, 152, 201, 204, 314 / 75, 100, 238.
Poems of Dawn, 203; Wiersze brzasku, 196: Mūsų palaimintoji viltis.
Tower Reading: Z’11, 413; (R 4913).
Klausimai: Kaip ši mūsų viltis palietė mane šią savaitę? Kokiuose išbandymuose? Kas padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?