Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti – Mt. 20:28.
Jeigu esame pasišventę Viešpačiui, tai kiekviena mūsų teisėtų teisių ir naudos auka, atlikta mūsų pačių, kaip krikščionių labui, sutuoktinio ar vaikų, tėvo ar motinos, artimųjų, draugų ar brolių Kristuje naudai, Viešpaties laikoma kaip auka, paaukota Jam. Tačiau, jei tie patys patarnavimai būtų atlikti iš kitų paskatų, to, kuris neišteisintas ir nepasišventęs Viešpačiui, arba atlikti tam tikrų asmenų naudai, bet ne kaip auka Viešpačiui, tai tokia auka nebūtų priskaičiuota mums, Jo pasekėjams – Z’03, 407 (R 3265).
* * *
Kaip puiku yra tai, kad Žmogaus Sūnus, įžymus Adomo palikuonis, atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet tam, kad galėtų tarnauti. Tuo Jis viršijo žmogų Adomą, nes tas, tarnaudamas sau, sunaikino Viltį visai žmonijai, tuo tarpu Jėzus, tarnaudamas kitiems, įvykdė jos išgelbėjimą. Viršijo Jis pirmą Adomą tiek, kiek nesavanaudiškumas viršija savanaudiškumą, ir tuo Jis yra mums pavyzdys. Jo sekimas padarys mus tinkamus Karalystei – P’30, 77.
Paralelinės citatos: 2 Kor. 8:9; Mt. 1:21; 4:23; 5:17; 9:13; 15:24; 18:11-14; 20:25-27; Mk. 1:38; Lk. 1:78; 4:18; 22:27; Jn. 4:34; 10:10; 13:4-17; 18:37; Apd. 10:38; Gal. 5:13; Hbr. 2:9,14,15,18.
Giesmės: 275, 15, 28, 132, 212, 325, 326 / 102, 203, 381.
Poems of Dawn, 163; Wiersze brzasku, 152: Kas dalina – praturtėja.
Tower Reading: Z’14, 6; (R 5375).
Klausimai: Kuo šis tekstas man buvo šią savaitę? Kaip jį pritaikiau gyvenime? Kodėl? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
GEGUŽĖS 9Taigi, kaip priėmėte Kristų Jėzų Viešpatį, taip elkitės jame, įsišakniję, statydamiesi jame ir stiprėdami tikėjimu, kaip buvote išmokyti, būdami pertekę dėkojimo – Kol. 2:6,7.
Bendrai paėmus, klaidingų doktrinų mokytojai mano, kad nėra būtina ir nepatartina būti sutvirtintiems tikėjime, nes jie galvoja, kad būti sutvirtintu tikėjime, reiškia būti fanatiku. Žinoma tai tiesa, kai kalbame apie nesąžiningus asmenis, kurie priima ir atkakliai laikosi to, ko niekada nepatvirtino nei sveika logika, nei Biblijos autoritetas. Tačiau tas, kuris nuoširdžiu tikėjimu ir pasiremdamas Dievo autoritetu, priima Jo Žodį, nėra tuo neprotingu fanatiku. Ir tik tie, kurie taip elgiasi, yra sutvirtinti Tiesoje. Skirtumas tarp stipraus, tvirto krikščionio ir fanatiko yra tas, kad vienas yra sutvirtintas Tiesoje, o kitas sutvirtintas klaidoje – Z’03, 199 (R 3215).
* * *
Mes priimame Jėzų Kristų savo Viešpačiu, atsisakydami savo valios ir priimdami Jo valią, kuri tampa mūsų asmenine valia. Taip turėtų būti visada. Esame įsišakniję Jame, nes tik iš Jo įsisaviname tai, kas patenkina mūsų būtinus poreikius. Esame statomi Jame, jeigu ugdome charakterį, panašų į Jo. Mes esame sustiprinti tikėjime pagal Jo Žodį, jeigu nepajudinami liekame Jo Žodyje. Ir jei, rodydami dėkingumą, augame šiame tikėjime, tai tampame turtingais tikėjime – P’35, 62.
Paralelinės citatos: Jn. 1:12; Flp. 1:27; 1 Tes. 4:1; Judo 3,20; Ef. 2:20-22; 3:17; 4:1; Kol. 1:23; 3:17; Iz. 61:3; 1 Kor. 3:9,11; 1 Pet. 2:5; 2 Pet. 2:12; Apd. 20:32; 2 Kor. 1:21.
Giesmės: 267, 6, 87, 113, 172, 37, 324 / 123, 132, 415.
Poems of Dawn, 23; Wiersze brzasku, 11: Mūsų Mokytojas.
Tower Reading: Z’14, 311; (R 5557).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kas padėjo? Kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
