Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti – Mt. 20:28.
Jeigu esame pasišventę Viešpačiui, tai kiekviena mūsų teisėtų teisių ir naudos auka, atlikta mūsų pačių, kaip krikščionių labui, sutuoktinio ar vaikų, tėvo ar motinos, artimųjų, draugų ar brolių Kristuje naudai, Viešpaties laikoma kaip auka, paaukota Jam. Tačiau, jei tie patys patarnavimai būtų atlikti iš kitų paskatų, to, kuris neišteisintas ir nepasišventęs Viešpačiui, arba atlikti tam tikrų asmenų naudai, bet ne kaip auka Viešpačiui, tai tokia auka nebūtų priskaičiuota mums, Jo pasekėjams – Z’03, 407 (R 3265).
* * *
Kaip puiku yra tai, kad Žmogaus Sūnus, įžymus Adomo palikuonis, atėjo ne tam, kad Jam tarnautų, bet tam, kad galėtų tarnauti. Tuo Jis viršijo žmogų Adomą, nes tas, tarnaudamas sau, sunaikino Viltį visai žmonijai, tuo tarpu Jėzus, tarnaudamas kitiems, įvykdė jos išgelbėjimą. Viršijo Jis pirmą Adomą tiek, kiek nesavanaudiškumas viršija savanaudiškumą, ir tuo Jis yra mums pavyzdys. Jo sekimas padarys mus tinkamus Karalystei – P’30, 77.
Paralelinės citatos: 2 Kor. 8:9; Mt. 1:21; 4:23; 5:17; 9:13; 15:24; 18:11-14; 20:25-27; Mk. 1:38; Lk. 1:78; 4:18; 22:27; Jn. 4:34; 10:10; 13:4-17; 18:37; Apd. 10:38; Gal. 5:13; Hbr. 2:9,14,15,18.
Giesmės: 275, 15, 28, 132, 212, 325, 326 / 102, 203, 381.
Poems of Dawn, 163; Wiersze brzasku, 152: Kas dalina – praturtėja.
Tower Reading: Z’14, 6; (R 5375).
Klausimai: Kuo šis tekstas man buvo šią savaitę? Kaip jį pritaikiau gyvenime? Kodėl? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LAPKRIČIO 15Kas sakosi pasiliekąs jame, tas privalo ir pats taip elgtis, kaip anas elgėsi – 1 Jn. 2:6.
Krikščionis turi elgtis taip, kaip elgėsi jo Viešpats įvairiuose atsitikimuose ir kaip reagavo į tai, kas gera, ir kaip vengė viso, kas susiję su blogiu. Krikščionis turi kuo tiksliau sekti Jėzaus pėdomis. Tai nereiškia, kad jis turi arba gali savo netobulu kūnu pasiekti tobulumą, kokį turėjo Jo Viešpats, kuris net ir kūniškai buvo tobulas. Šio teksto mintis yra ta, kad turime taip elgtis, kaip ir Jis – tokiu pačiu būdu, ta pačia kryptimi, į tą patį tikslą ir pavyzdį, kurį Jis pripažino ir nurodė – Z’03, 345 (R 3235).
* * *
Gyventi Kristuje, reiškia ne tik pasišventimą ir prisipildymą Jo Dvasios, bet ir stovėjimą pasišventime – mirimą sau ir pasauliui, o atgijimą Dievui. Jėzus išpildė Savo pasišventimo įžadus: tapo mirusiu Sau ir pasauliui, o gyvu Dievui. Todėl Jis studijavo Žodį, budėjo ir meldėsi pagal šį Žodį, skelbė ir praktikavo Žodį, o taip pat kentėjo su visu pamaldumu už ištikimybę šiam Žodžiui. Kiekvienas, kuris gyvena Kristuje, turėtų taip ir elgtis. Be abejo, dvasioje tai galės atlikti tobulai, tačiau kūne tik tiek, kiek leidžia jam puolęs žemiškas indas. Iš tiesų, kokią didelę palaimą duoda elgesys panašus į Kristaus elgesį. Kas taip gyvena, tas turi viską – P’34, 159.
Paralelinės citatos: Jn. 15:1-9; 13:15,34; Flp. 2:5-8; 1 Pet. 2:21-24; Mt. 11:29; 20:28; Mk. 10:43-45; Lk. 22:26,27; Rom. 8:29; 15:2,3,5,7; Ef. 5:2; 1 Kor. 3:13; Hbr. 12:2-4; 1 Jn. 3:16; 4:17; 2 Jn. 9; Apr. 3:21; 14:4.
Giesmės: 196, 28, 325, 326, 323, 167, 198 / 417, 347a, 37.
Poems of Dawn, 28; Wiersze brzasku, 17: Kristus mūsų Mokytojas!
Tower Reading: Z’14, 126; (R 5446).
Klausimai: Ar šią savaitę sekiau Jėzų? Kokiose aplinkybėse? Kas man padėjo ir kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
