Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą – Mt. 5:8.
„Tyra širdis“ – tai nereiškia tobulumo elgesyje, žodžiuose ir mintyse, bet mūsų ketinimų, intencijų tobulumą. Mūsų troškimai ir pastangos turi eiti ta kryptimi, kad galėtume tobulinti savo mintis, žodžius ir darbus. Pavyzdys, kuriam gali pritarti mūsų širdis ir valia, yra Dieviškas pavyzdys: „Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas“ (Mt. 5:48). Dievas mums nedavė žemesnio pavyzdžio, bet pavyzdį absoliutaus tobulumo; tačiau Jis suteikė mums malonę, gailestingumą ir ramybę per Kristų, jei einame Jo pėdomis, o šis širdies tyrumas yra vienas iš esminių žingsnių einant siauruoju keliu – Z’00, 71 (R 2585).
* * *
Širdies tyrumas reiškia turėjimą pačių geriausių intencijų, o taip pat reiškia turėjimą vieno tikslo, kuriuo yra Dievo garbinimas. Tai skatina mus elgtis lojaliai Dievo atžvilgiu. Tokių širdžių turėjimas sukelia džiaugsmą šių širdžių savininkams. Turintys tokias širdis Dievą dabartiniu metu mato savo tikėjimo, supratimo akimis, o galiausiai visi išrinktieji pamatys Jį tokį, kokiu Jis yra iš tikrųjų – P’33, 79, 80.
Paralelinės citatos: Ps. 15:2; 19:8; 24:3-5; 51:7; Pat. 21:8; Mal. 3:2,3; Jn. 15:12; 1 Tim. 1:5; Flp. 4:8; 2 Tim. 2:21,22; Tit. 1:15; 1 Pet. 1:22; 1 Jn. 3:3; 1 Kor. 13:12; 1 Jn. 3:2.
Giesmės: 194, 20, 1, 145, 136, 78, 125 / 470, 317, 132.
Poems of Dawn, 114; Wiersze brzasku, 106: Parodyk man Savo veidą.
Tower Reading: Z’12, 389; (R 5148).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su šia eilute? Kaip juos priėmiau? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
BIRŽELIO 5Tavimi, VIEŠPATIE, pasitikiu – Ps. 31:1.
Niekas neatneš krikščioniui didesnių nuostolių priešų akivaizdoje, kaip paleidimas, net ir laikinas, tikėjimo inkaro. Tegul tai padaro nors trumpai akimirkai ir iš karto neišvengiama tamsa pradės kauptis aplink jį taip, kad nebegalės pamatyti Tėvo veido šviesos, kadangi „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui”. O kai iš naujo vėl stengsis pagriebti inkarą, tamsos jėgos staigiai užpuls jį abejonėmis ir baime, paprastai pasiremdamos jo žmogiškais netobulumais. Jis visada turėtų atsiminti, kad jo žmogiški netobulumai yra pridengti Kristaus teisingumo rūbu. Jeigu norime, kad Dievo ramybė viešpatautų mūsų širdyse, niekada neturėtume iš rankų paleisti tikėjimo inkaro, nei leisti tam, kad negailestingoje kovoje šėtonas nugalėtų mus ir atimtų mums drąsą. Mūsų širdžių kalba visuomet turėtų būti tokia: „net jeigu ir užmuštų mane, vis tiek Juo pasitikėsiu” – Z’95, 157 (R 1832).
* * *
Krikščionis nepasitiki nei savimi, nei kūniškais ginklais. Jo širdis ilsisi veikiau prie Jehovos. Ir koks poilsis gali būti saugesnis už tą, patirtą prie Jehovos krūtinės, prie iš savęs egzistuojančio, amžino, nemirtingo, nepriklausomo ir Vienintelio neapibrėžiamo Dievo! Jo pažadas ir priesaika verti pilno pasitikėjimo. Mūsų tikėjimo inkaras randa poilsį Jame – Jo asmenyje, charakteryje, planuose ir darbuose – P’30, 78.
Paralelinės citatos: 1 Kron. 5:20; 2 Kron. 14:11; 20:12; Jobo 13:15,16; Ps. 18:30; 22:4,5; 27:1; 31:6,14,15; 34:1-12; 118:5-9; Pat. 3:5; Iz. 26:3; Dan. 3:17; Mich. 7:7; Hab. 3:19; Rom. 4; 2 Tim. 1:12; Hbr. 11.
Giesmės: 12, 213, 124, 197, 110, 126, 108 / 171, 102, 262.
Poems of Dawn, 66; Wiersze brzasku, 55: Tobulas pasitikėjimas.
Tower Reading: Z’16, 341; (R 5990).
Klausimai: Kokiuose reikaluose aš pasitikėjau šią savaitę Dievu? Kas man tame darbe padėjo? Kas trukdė? Kokie buvo rezultatai?
