Bet Viešpats jam tarė: Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams – Apd. 9:15.
Suprasdami, kad Jėzus yra Tėvo išrinktasis, mes jungiamės prie Jo. Kadangi matome Jėzuje apreikštą Tėvo charakterį, todėl paliekame viską, kad eitume paskui Jį. Panašiai ir mes, jeigu kokiam nors žmogui suteikiame pagalbą, savo paramą, ryšium su Dievo planu ir tarnyba, turime tai daryti skatinami tų pačių paskatų – ne norėdami parodyti save ar atsižvelgdami į asmenis, kuriems suteikiame pagalbą, bet todėl, kad Viešpats palietė mūsų širdis, duodamas supratimo, jog šis vadas yra Dievo skirtasis – Z’03, 206 (R 3218)
* * *
Čia pateikta iliustracija yra labai išraiškinga. Taip kaip indas gali būti panaudotas perduodant kam nors palaimas, taip ir Dievo tarnai yra įrankiai perduoti Viešpaties palaimas kitiems. Taip kaip rinktinis indas būna panaudotas perduodant didžiausias palaimas, taip ir Paulius, visais požiūriais kaip tas rinktinis indas, buvo Viešpaties panaudotas perduodant kai kurias turtingiausias Visagalio kada nors duotas Tiesos palaimas. Tarnaudamas žydams, pagonims, net ir karaliams, paliko ilgalaikį palaiminimą, kurio malonus kvapas prasiskverbia net iki mūsų laikų. Jo tarnyba buvo vaisingiausia. Panašiai kaip Paulius, stenkimės būti rinktiniais indais – P’32, 136.
Paralelinės citatos: Apd. 13:2; 22:21; 25:22,23; 26:1,17; Rom. 1:1,5;
12:6-8; 1 Kor. 15:10; Gal. 1:15; 2:7,8; Ef. 3:7,8; 1 Tim. 2:7; 2 Tim. 1:11.
Giesmės:44, 70, 116, 164, 210, 260, 309 / 380, 373, 462.
Poems of Dawn, 164; Wiersze brzasku, 153: Mano širdies troškimas. Tower Reading: Z’01, 182; (R 2823).
Klausimai: Ar šią savaitę paliudijau Tiesą? Kaip? Kodėl? Kokie viso to rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SPALIO 21Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas – Lk. 11:2.
Šie žodžiai išreiškia šlovinimą, įvertinimą Dievo gerumo ir kilnumo, parodo tinkamą pagarbą Dievui. Kai siunčiame Dievui savo prašymus, tegul mūsų pirmoji mintis nebūna savanaudiška, susijusi su mumis pačiais, nei apie mums brangius draugus, bet pirmoje vietoje visose mūsų mintyse, sumanymuose ir skaičiavimuose turi būti Dievas. Neturime melstis ir prašyti nieko tokio, kas neduotų garbės mūsų Dangiškojo Tėvo vardui. Neturėtume prašyti sau ar savo artimiems to, ko Jis pilnai negalėtų pagirti ir ko Jis neskatino prašyti. Gali būti, kad tarp vardinių krikščionių nei viena širdies dorybė nėra didesniame sunaikinimo pavojuje, kaip pagarba Dievui – Z’04, 118 (R 3351).
* * *
Dievas savo vaikams daro viską, ir net daugiau, nei geras žemiškas tėvas savo vaikams: pradeda jų gyvybę, myli, draugauja ir bendradarbiauja su jais, rūpinasi jais, lavina, ruošia, moko ir duoda jiems paveldėjimą. Kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, daro tai aukščiausiame laipsnyje. Taigi, teisingiausia būtų – šlovinti Jo vardą. Darome tai, kai atiduodame Jam aukščiausią pagarbą ir atsidavimą mūsų širdies, proto, sielos ir jėgų. Ir galutinėje reikšmėje, tai reiškia tokį mūsų elgesį, kuris kristalizuoja mumyse panašumą į Kristų ir paruošia mus Karalystei. Mes netrokštame atiduoti Jam mažesnės pagarbos – P’26, 156.
Paralelinės citatos: Iz. 63:17; Mt. 5:44,45; 6:4; 8:13; Rom. 8:15;1 Kor. 8:6; 2 Kor. 1:3; 6:18; Gal. 4:4-7; Ef. 1:3,17; 3:14; 5:20; Kol.1:3,12; Jok. 1:17; 1 Jn. 3:1; Apr. 3:5; 14:1.
Giesmės: 11, 45, 46, 83, 89, 193, 176 / 188a, 336, 275.
Poems of Dawn, 255; Wiersze brzasku, 238: Dieviškasis audimas. Tower Reading: Z’14, 8; (R 5378).
Klausimai: Ar šią savaitę garbinau Dievo vardą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Su kokiomis pasekmėmis?
