Įsidėmėk! Paklusnumas yra geresnis už auką, ir klausymas – už avinų taukus! – 1 Sam. 15:22.
Mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad mes atidžiai žiūrėtume į Jo Žodį ir net trumpam negalvotume, jog galime Jį patobulinti, ką nors pataisyti, arba, kad laikas ir aplinkybės gali pakeisti būtinybę paklusti. Būkime klusnūs Viešpaties balsui ir laikykimės arti Viešpaties, nebijodami pasekmių, bet tikėdami, kad Tas, kuris mus palaiko ir saugo, niekada nesnaudžia ir nemiega, o yra per daug išmintingas, kad klystų; ir žino kiekvieną situaciją, kuri gali iškilti mūsų gyvenime kaip pasekmė mūsų paklusnumo – Z’03, 218, 219 (R 3224).
* * *
Suprantame, kad auka reiškia išsižadėjimą ir atsisakymą mūsų teisių, guldant mirčiai mūsų žmogišką prigimtį Dievo tarnyboje. Jeigu toks savęs išsižadėjimas, stengiantis tarnauti Dievui, yra atliekamas nepaisant Dievo valios, tai nors mes sunaudojame savo žmogišką prigimtį, Dievas tokios aukos nepriima. Geriau būti paklusniu neišsižadant savęs, nei išsižadėti savęs, būnant nepaklusniu. Tačiau geriausia aukoti savo auką paklusnume – P’26, 61.
Paralelinės citatos: Sk. 14:24; 1 Sam. 12:22; 1 Kron. 28:9,10,20; Ps. 40:6; 51:16,17; 69:30,31; Pat. 21:3; Pam. 5:1; Ezek. 9:5-10; Oz. 6:6; Mich. 6:6-8; Mt. 9:13; Mk. 12:32,33; Jn. 12:26; 13:17; 14:15,21; 1 Jono 2:3-6.
Giesmės: 1, 114, 128, 150, 196, 208, 307 / 8, 373, 257.
Poems of Dawn, 167; Wiersze brzasku, 156: Tarnyba.
Tower Reading: Z’14, 100; (R 5430).
Klausimai: Ar aš šią savaitę aukojau neatsižvelgdamas į Dievo valią, ar būdamas taikoje su ja? Ar susilaikiau nuo aukos? Kokiose aplinkybėse? Kodėl? Kaip?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LAPKRIČIO 11Todėl, pridėję visą stropumą, pateikite savo tikėjime dorybę [dvasios tvirtumą, drąsumą] – 2 Pet. 1:5.
Vienas iš didžiausių sunkumų kylančių Dievo žmonėms yra tai, kad net ir tuomet, kai nusprendžia elgtis teisingai ir tuo pačiu priešintis pagundoms, vis dėlto nėra pakankamai griežti ir ryžtingi veiksmuose. Daugelis sako gundytojui: Šį kartą nutariau nesiduoti apgaunamas. Tokiu būdu savo prote ir mintyse palieka atvirą galimybę, kuria gundytojas pasinaudos kitą kartą. Mūsų Viešpaties elgesys buvo pats tinkamiausias – turime atstumti gundytoją iškarto ir visiems laikams. Turime priimti tokią tvirtą poziciją, kad net pats priešininkas pripažintų jog neverta grįžti ir siūlyti tą patį gundymą. Turime pasakyti: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” – Z’04, 10 (R 3296).
* * *
Kai mes protu įvertiname Dievą ir Kristų ir išugdome pasitikėjimą Jais širdimi – kaip krikščioniško charakterio pamatą, toliau ant šio pamato turime statyti likusias aukščiausias pirmaeiles malones, pradedant nuo dvasios tvirtumo, drąsos, kurios esmė yra pergalės viltis. Viešpats išmokė mus, kokius dalykus turi liesti ši viltis, davė pagrindą šiai vilčiai Savo Sandoroje, patvirtintoje su Priesaika, Kristaus kunigiškose pareigose ir dalyvavime Dvasioje. Tokia viltis padarys mus drąsiais, kovojant su visokiais sunkumais ir su kiekvienu priešu. Jeigu norime išlavinti tokią tvirtą laikyseną, reikalingas pastovus stropumas ir uolumas. Priešingu atveju, mūsų pastangos, jei jos nebus paremtos ištikimybe, galiausiai pasirodys nepakankamos norint pasiekti pergalę – P’26, 157.
Paralelinės citatos: Hbr. 11:1,2,39; Ps. 27:13; Rom. 8:24,25; 2 Kor. 4:18; 5:7; Joz. 1:1-9; 2 Kron. 19:11; Pat. 28:1; 1 Kor. 16:13; Flp. 1:27,28; 2 Tim.1:7.
Giesmės: 197, 174, 228, 92, 29, 58, 201 / 66, 188, 101.
Poems of Dawn, 76; Wiersze brzasku, 65: O, mano siela! Tower Reading: Z’15, 179; (R 5705).
Klausimai: Ar šią savaitę pridėjau prie tikėjimo dvasios tvirtumą, drąsumą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?
