Įsidėmėk! Paklusnumas yra geresnis už auką, ir klausymas – už avinų taukus! – 1 Sam. 15:22.
Mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad mes atidžiai žiūrėtume į Jo Žodį ir net trumpam negalvotume, jog galime Jį patobulinti, ką nors pataisyti, arba, kad laikas ir aplinkybės gali pakeisti būtinybę paklusti. Būkime klusnūs Viešpaties balsui ir laikykimės arti Viešpaties, nebijodami pasekmių, bet tikėdami, kad Tas, kuris mus palaiko ir saugo, niekada nesnaudžia ir nemiega, o yra per daug išmintingas, kad klystų; ir žino kiekvieną situaciją, kuri gali iškilti mūsų gyvenime kaip pasekmė mūsų paklusnumo – Z’03, 218, 219 (R 3224).
* * *
Suprantame, kad auka reiškia išsižadėjimą ir atsisakymą mūsų teisių, guldant mirčiai mūsų žmogišką prigimtį Dievo tarnyboje. Jeigu toks savęs išsižadėjimas, stengiantis tarnauti Dievui, yra atliekamas nepaisant Dievo valios, tai nors mes sunaudojame savo žmogišką prigimtį, Dievas tokios aukos nepriima. Geriau būti paklusniu neišsižadant savęs, nei išsižadėti savęs, būnant nepaklusniu. Tačiau geriausia aukoti savo auką paklusnume – P’26, 61.
Paralelinės citatos: Sk. 14:24; 1 Sam. 12:22; 1 Kron. 28:9,10,20; Ps. 40:6; 51:16,17; 69:30,31; Pat. 21:3; Pam. 5:1; Ezek. 9:5-10; Oz. 6:6; Mich. 6:6-8; Mt. 9:13; Mk. 12:32,33; Jn. 12:26; 13:17; 14:15,21; 1 Jono 2:3-6.
Giesmės: 1, 114, 128, 150, 196, 208, 307 / 8, 373, 257.
Poems of Dawn, 167; Wiersze brzasku, 156: Tarnyba.
Tower Reading: Z’14, 100; (R 5430).
Klausimai: Ar aš šią savaitę aukojau neatsižvelgdamas į Dievo valią, ar būdamas taikoje su ja? Ar susilaikiau nuo aukos? Kokiose aplinkybėse? Kodėl? Kaip?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
GEGUŽĖS 9Taigi, kaip priėmėte Kristų Jėzų Viešpatį, taip elkitės jame, įsišakniję, statydamiesi jame ir stiprėdami tikėjimu, kaip buvote išmokyti, būdami pertekę dėkojimo – Kol. 2:6,7.
Bendrai paėmus, klaidingų doktrinų mokytojai mano, kad nėra būtina ir nepatartina būti sutvirtintiems tikėjime, nes jie galvoja, kad būti sutvirtintu tikėjime, reiškia būti fanatiku. Žinoma tai tiesa, kai kalbame apie nesąžiningus asmenis, kurie priima ir atkakliai laikosi to, ko niekada nepatvirtino nei sveika logika, nei Biblijos autoritetas. Tačiau tas, kuris nuoširdžiu tikėjimu ir pasiremdamas Dievo autoritetu, priima Jo Žodį, nėra tuo neprotingu fanatiku. Ir tik tie, kurie taip elgiasi, yra sutvirtinti Tiesoje. Skirtumas tarp stipraus, tvirto krikščionio ir fanatiko yra tas, kad vienas yra sutvirtintas Tiesoje, o kitas sutvirtintas klaidoje – Z’03, 199 (R 3215).
* * *
Mes priimame Jėzų Kristų savo Viešpačiu, atsisakydami savo valios ir priimdami Jo valią, kuri tampa mūsų asmenine valia. Taip turėtų būti visada. Esame įsišakniję Jame, nes tik iš Jo įsisaviname tai, kas patenkina mūsų būtinus poreikius. Esame statomi Jame, jeigu ugdome charakterį, panašų į Jo. Mes esame sustiprinti tikėjime pagal Jo Žodį, jeigu nepajudinami liekame Jo Žodyje. Ir jei, rodydami dėkingumą, augame šiame tikėjime, tai tampame turtingais tikėjime – P’35, 62.
Paralelinės citatos: Jn. 1:12; Flp. 1:27; 1 Tes. 4:1; Judo 3,20; Ef. 2:20-22; 3:17; 4:1; Kol. 1:23; 3:17; Iz. 61:3; 1 Kor. 3:9,11; 1 Pet. 2:5; 2 Pet. 2:12; Apd. 20:32; 2 Kor. 1:21.
Giesmės: 267, 6, 87, 113, 172, 37, 324 / 123, 132, 415.
Poems of Dawn, 23; Wiersze brzasku, 11: Mūsų Mokytojas.
Tower Reading: Z’14, 311; (R 5557).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su šiuo tekstu? Kaip juos priėmiau? Kas padėjo? Kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
