Nepiktnaudžiauk VIEŠPATIES, savo Dievo, vardu – Iš. 20:7.
Nors šis įsakymas nebuvo duotas dvasiniam Izraeliui, tačiau galime pastebėti, kad jo dvasia liečia taip pat ir mus. Priėmėme Kristaus vardą kaip savo. Šventas Galvos vardas priklauso visiems pasišventusiems. Ši mintis turėtų mus paskatinti būti atsargiais, kad galėtume sau pasakyti: turiu saugotis, kad nenaudočiau Viešpaties vardo be reikalo, kad vertinčiau garbę, kilnumą ir atsakomybę savo pareigų, kaip Dievo atstovo ir ambasadoriaus šiame pasaulyje. Aš elgsiuosi atsargiai ir stengsiuosi, kiek tai yra įmanoma, neatnešti gėdos, negarbės šiam vardui, bet priešingai, atiduoti garbę kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu ir poelgiu – Z’04, 73 (R 3329).
* * *
Dievo vardas – reiškia Jo pavadinimą, prigimtį, charakterį, reputaciją, garbę, pareigas ir žodį. Pasišventę žmonės, kaip Dievo atstovai, naudoja ir ima Jo vardą visose šiose reikšmėse – dabar laikinai, o po prisikėlimo – pastoviai ir amžinai. Naudoti Jo vardą be reikalo reikštų nesirūpinimą arba piktnaudžiavimą privilegijomis, kurias kaip Dievo atstovai gauname, kai pasišvenčiame Jam. Taigi, kuris yra neištikimas pasišventime, tas naudoja Dievo vardą be reikalo. Tačiau tas, kuris yra ištikimas pasišventimo įžadams, naudoja ir ima Dievo vardą teisingai ir taikoje su pasišventimo tikslu. Toks elgesys turėtų būti mūsų kasdienis tikslas – P’34, 159.
Paralelinės citatos: Kun. 19:12; 22:32; 24:10-16; Įst. 4:10; 5:29; 10:12,20,21; Joz. 24:14; 1 Sam. 2:30; Jobo 21:14; 40:2; Pat. 30:8,9; Rom. 12:1; Mt. 10:22; 25:14-29.
Giesmės: 278, 14, 196, 224, 277, 198, 8 / 1, 373, 275.
Poems of Dawn, 92; Wiersze brzasku, 81: Tikėk, Dievas gali padėti.
Tower Reading: Z’14, 55; (R 5404).
Klausimai: Kaip šią savaitę panaudojau Dievo vardą? Kodėl? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LAPKRIČIO 9Mat kūnas geidžia, kas priešinga Dvasiai, o Dvasia – kas priešinga kūnui, nes tie yra vienas kitam priešingi, kad nedarytumėte, ko norite – Gal. 5:17.
Tai yra didžioji ir pastovi kova. Nors naujoji valia akcentuoja savo teises ir priverčia kūną paklusti naujam protui, tačiau šis mirtinas kūnas, kuris tikrovėje nėra numiręs, pastoviai bendrauja su pasauliu ir priešininku, per kuriuos nuolatos yra pastiprinamas žemiškais rūpesčiais, ambicijomis, metodais, kovomis, konfliktais ir nepaklusnumu naujai valiai. Nerasime nei vieno šventojo, kuris neturėtų šios rūšies išbandymų – vidinių ir išorinių kovų. Šios kovos turi tęstis iki galo, nes priešingu atveju nepasieksime apdovanojimo, dėl kurio kovojame. Nes, nors naujoji širdis, protas ir valia daugelį kartų nugali mirtingą kūną Viešpaties malonės ir jėgos dėka, tačiau šioje kovoje negali būti pertraukos net iki mirties – Z’03, 424 (R 3272).
* * *
Žodį
kūnas suprantame kaip žmogišką charakterio būdą, įgimtą ar įsigytą, o žodis
dvasia reiškia naują širdį, protą ir valią, neišlavintą arba išlavintą. Net ir tuomet, kai kūnas nebūtų moraliai puolęs, tai vis tiek jis būtų priešiškas dvasiai, kadangi jis yra iš žemės, žemiškas ir todėl trokšta žemiškų dalykų; tačiau dvasia yra iš dangaus, dangiška ir trokšta dangiškų dalykų, kurių galima pasiekti tik paaukojus žemiškus dalykus. Todėl tarp kūno ir dvasios vyksta pastovi kova. Tai trukdo mums tobulai daryti tai, ką norėtume daryti. Ši kova tęsis tol, kol mirs arba kūnas, arba dvasia – P’33, 162.
Paralelinės citatos: Mt. 26:41; Mk. 7:21-23; Rom. 6:12-22; 7:14-25; 8:1-13; 13:11-14; 1 Pet. 2:11; 1 Kor. 2:9; Ef. 5:3-5; Kol. 3:5; Jok. 3:14-16; Gal. 5:16.
Giesmės: 343, 150, 78, 4, 47, 196, 198 / 365, 351, 124.
Poems of Dawn, 199; Wiersze brzasku, 191: Kaip per ugnį. Tower Reading: Z’13, 103; (R 5211).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus atitinkančius šį tekstą? Kaip juos priėmiau? Kas man tame padėjo ar trukdė? Kokios buvo pasekmės?
