Pastatyk, o VIEŠPATIE, sargybą mano burnai, apsaugok mano lūpų duris – Ps. 141:3.
Jei padidinsime budėtojų skaičių, saugančių mūsų protus ir mūsų mintis, tai reikės mažiau sargų, mažiau budinčių ir saugančių mūsų elgesį ir mūsų žodžius. Būtent čia mes turime ypatingai budėti. „Ko širdis pilna, tą ir burna kalba”. Ši žinoma tiesa pirmiausiai matoma dvasiškai atgimusiuose, kurie palyginti su kitais, savo elgesiu ir kalba yra labiau atviresni, nei kiti. Turėdami savo širdyse teisingus jausmus, atrodo, jie mažiau saugojasi savo pasisakymuose ir kalboje, nei ankščiau. Bet tuo labiau jiems reikėtų atsiminti Apaštalo žodžius: „Jei kas nesuklysta kalboje, tas yra tobulas vyras” (Jok. 3:2) – Z’04, 23 (R 3304).
* * *
Atsižvelgdami į žmogišką polinkį klysti žodžiuose ir daugumos žmonių polinkį į blogą supratimą pasakytiems žodžiams, bei į mažos žmonių dalies polinkį piktai iškreipti pasakytus žodžius, krikščionis turi labai saugotis savo kalboje. Apsileidimas šioje srityje sukėlė daug blogio, o apsisaugojimas nuo tokio elgesio ne tik kad užkirto kelią blogiui, bet ir atnešė daug gero. Pats geriausias būdas apsaugoti mūsų burną, tai mūsų protų pripildymas Tiesa, o mūsų širdžių – jos dvasia. Kadangi negalime to padaryti savo jėgomis, turime melstis Viešpačiui, kad pastatytų sargybą prie mūsų burnos ir saugotų mūsų lūpų duris. Tada neužgausime kito ir nenusikalsime pasakytu žodžiu – P’34, 159.
Paralelinės citatos: Iš. 22:28; Ps. 10:7,8; 12:3,4; 34:13; 41:5-9; 52:2-4; 59:12; 64:2-5; 106:33; 119:23; 120; Pat. 4:24; 6:16-19; 8:13; 10:11,19,31,32; 11:11; 12:5,6,13,17-19; 13:3; 14:25; 15:1,4,28; 18:21; Mt. 12:34-37; Rom. 3:13,14; Ef. 4:25,29,31; Kol. 4:6; Tit. 1:10,11;3:2; Jok. 1:19,26; 3:5-10; 4:11; 1 Pet. 3:9,10.
Giesmės: 145, 1, 44, 78, 154, 183, 208 / 346, 392, 439.
Poems of Dawn, 143; Wiersze brzasku, 134: Karaliaus akivaizdoje. Tower Reading: Z’06, 76; (R 3737).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su šiuo tekstu? Kas man padėjo ir kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 19Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa – Jn. 17:17.
Mūsų Viešpats visada jungia pažangą ir augimą mūsų dvasiniame gyvenime su gauta Tiesa ir paklusnumu jai. Kiekvienas Dievo vaikas turi saugotis tų mokslų, kurie tvirtina, kad yra svarbesni nei Dievo Žodis, ir kad Kristus, ar Šventoji Dvasia, šiems krikščionims kalba nepriklausomai nuo Dievo Žodžio. Tokia jų būsena ugdo dvasinį išdidumą bei pasididžiavimą ir nuveda iki to, kad Šventojo Rašto įspėjimai ir priminimai tampa neveiksmingi, kadangi šie apgauti žmonės galvoja, jog turi didesnį mokytoją, gyvenantį juose. O šėtonas, pasinaudodamas šiomis apgaulėmis, padaro taip, kad šie apgautieji pasiduotų jo valiai – Z’03, 377 (R 3250).
* * *
Savęs pašventimas atskiria mus nuo nuodėmės, klaidos, savanaudiškumo bei pasaulietiškumo ir pašvenčia tarnauti Viešpačiui. Priklausomai nuo tobulėjimo laipsnio, pasišventimas laiko mūsų valią mirusia, aukoja mūsų kūnus Viešpačiui ir daro mūsų charakterius panašius Jo charakteriui. Dievo Žodis mus pašvenčia, pirmiausiai išugdydamas mūsų širdyse pasišventusį tikėjimą ir meilę, kas padeda mums atiduoti save kaip aukas Viešpačiui. Toliau, tęsia šį darbą pradėdamas mumyse ugdyti naują širdį, protą ir valią bei parengdamas mus pasišventimui mirčiai, išlaikydamas mumyse esančią žmogišką valią mirties būsenoje, o Dievo valią gyvą mumyse. Dar vėliau, Dievo Žodis tęsia darbą skatindamas mūsų augimą, apvalymą, sustiprinimą ir charakterio bruožų pusiausvyrą. Tolimesnis procesas, tai mūsų ištobulinimas; ir visas šis darbas Jėzaus tarnavimo dėka – P’35, 117,118.
Paralelinės citatos: Jer. 1:5; Apd. 26:17,18; Rom. 15:16; 1 Kor. 1:2,30; 6:11; Gal. 2:20; 6:14; Ef. 1:3,4; 3:19; 4:7,12-16; 5:25-27; Kol. 2:11; 1 Tes. 4:3,4; 5:23; 2 Tes. 2:13,14; 2 Tim. 2:21; Hbr. 2:11.
Giesmės: 49, 4, 47, 78, 196, 198, 267 / 100, 123, 37.
Poems of Dawn, 120; Wiersze brzasku, 114: Mokytojau, kalbėk man! Tower Reading: Z’13, 292; (R 5319).
Klausimai: Kokią turėjo reikšmę man ši eilutė šią savaitę? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?
