Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes ištikimas Tas, kuris yra davęs pažadus – Hbr. 10:23.
Dievo pažadas tai pamatas ant kurio statome viską, ką tikimės turėti mūsų charakteryje ir būsimoje garbėje. Branginkime šią Tiesą taip, kad jokiu būdu ir jokia prasme nesileistume į jokį kompromisą. Laikykimės Tiesos ne tik pagal raidę, bet ir pagal dvasią – mylėdami ją, nes ji yra teisinga, taip pat graži ir didinga. Ir visada prisiminkime kantrios ištvermės svarbą, kad galėtume ne tik ugdyti ir praktikuoti krikščioniškas malones, bet ir džiaugsmingai priimtume išbandymus, persekiojimus ir sunkumus, kokius Dievas numatė mums kaip reikalingus, kad galėtų patikrinti, kiek išugdytas mūsų charakteris, kuris, kaip Jis mums išaiškina, yra nepaprastai svarbus ir be kurio neįmanoma nei pasiekti, nei išlaikyti tobulos meilės – Z’01, 119 (R 2790).
* * *
Žodis „vilties” čia turi reikšmę „Tiesos” (Judo 3). Turbūt Apaštalo mintis buvo ta, kad turėtume ištvermingai pateikti Tiesą, darydami tai drąsiai, be baimės ir tvirtai, nors ir didelės kliūtys atsirastų ir stovėtų kelyje. Jo mintis geriausiai suprantama gali būti tada, kai prisiminsime, jog šiame skyriuje pirmiausiai jis aprašo Jėzų esantį Šventojoje ir Švenčiausioje, o po to kunigus, esančius Šventojoje. Mūsų tekste Apaštalas pateikia mintį, nurodančią į antitipinę Žvakidę, kuri, kaip jis nurodo, simbolizuoja Bažnyčią, su jos sugebėjimais apšviesti ne tuos, kurie yra Kieme ar Stovykloje, bet tik tuos, kurie yra Šventojoje. Taip matydami galime tvirtinti, kad kunigija kūne, turėjo tikslą apšviesti vieni kitus giliomis Tiesomis. Dievas žada Savo malonę tiems, kurie ištikimai ir nepajudinamai vykdo Jo gerą darbą. Dievas tikrai įrodys Savo ištikimybę visose aplinkybėse ir įvykdys Savo pažadus – P’34, 160.
Paralelinės citatos: Hbr. 4:14; 1 Kor. 1:17,18,21,31,27-29; 2:1-8,12,13; 14:1-25; 2 Kor. 2:14-16; 3:12,13; Kol. 1:23-29; 1 Tes. 2:3-12; 2 Tim. 2:15; Tit. 3:8,9; Ps. 57:7; Mt. 10:22; 1 Kor. 15:58; Hbr. 13:9; Įst. 7:8,9; Joz. 23:14; 2 Sam. 7:28; 1 Kar. 8:23,24,56; Ps. 89:1,2,5,8,14,24,28,33,34; Iz. 54:9,10.
Giesmės: 293, 11, 44, 70, 164, 260, 309 / 314, 370, 15.
Poems of Dawn, 302; Wiersze brzasku, 289: Granito siena. Tower Reading: Z’14, 211 (R 5497).
Klausimai: Ar šią savaitę ištvermingai skelbiau Tiesą? Kaip Dievas per tai parodė Savo ištikimybę? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
LAPKRIČIO 21Laikykite tai vien tik džiaugsmu, mano broliai, kai pakliūvate į įvairius išmėginimus – Jok. 1:2.
Be abejonės, visi dažnai norėtume, kad įvairūs išbandymai baigtųsi ir kad būtume priimti į nugalėtojų būrį, tačiau kantrybė, tikėjimas ir pasitikėjimas turi atlikti apvalymo darbą mūsų širdyse ir taip padaryti mus subrendusiais, noriais ir paklusniais Viešpačiui. Tegul šis geras darbas ir toliau vyksta mumyse. Džiaukimės, jei mūsų išbandymai atnešė mums daug naudingų ir reikalingų pamokų – sustiprino mūsų charakterį, sutvirtino mus Tiesoje ir teisingume, supažindino mus su mūsų silpnybėmis ir įspėjo mus, kad pasistengtume apsisaugoti nuo šių silpnybių. Net ir tie konfliktai, kuriuose tik dalinai nugalėjome, galėjo būti mūsų gėriui. Net ir tokiuose atsitikimuose, kur patyrėme visišką nesėkmę, rezultatas galėjo būti charakterio sustiprinimas, nutarimo, ryžto išsikristalizavimas didesniam uolumui atėjus pakartotiniam išbandymui, ir padidėjęs širdies nuolankumas parodomas Viešpačiui maldoje – Z’02, 133 (R 3000).
* * *
Čia paminėti išmėginimai, tai Krikščionio išbandymai, susiję su praradimais, nusivylimais, vėlavimais, apribojimais, atidėjimais, ydomis, trūkumais, silpnumais, klaidomis, nesėkmėmis, bausmėmis, sunkumais, poreikiais, didžiulėmis nelaimėmis, nesusipratimais, nesantaika, pasidalijimais, iškraipymais, opozicija, ligomis, skausmais, liūdesiu, pavojais ir persekiojimais. Natūrali tokių išbandymų tendencija yra mus nuliūdinti, prislėgti, tačiau turėtume jais džiaugtis kaip Dievo palankumo, malonės įrodymu ir galimybe tobulėti. Tokių išbandymų metu neįmanoma, sunku yra džiaugtis, o ypatingai jų pradžioje. Geriausiu atveju, galime pripažinti šiuos išbandymus kaip džiaugsmingus, tai reiškia, laikyti juos džiaugsmingais, nors iš tikrųjų jie nėra tokiais. Laikui bėgant, toks pripažinimas taps mūsų įpročiu, o šis įprotis palaipsniui padės mums džiaugtis ir girtis, jei ne dėl išmėginimų, tai vis dėlto jų metu. Aleliuja! – P’35, 171.
Paralelinės citatos: Iš. 34:12; Įst. 13:3; Ps. 119:165; Pat. 2:10-12; 14:27; 19:27; Iz. 33:15,16; Mt. 4:1-11; 13:22; Rom. 5:3-5; 8:35-39; 12:21; 1 Kor. 10:13,14; 2 Kor. 7:4; Ef. 6:11-17; Hbr. 2:18; 4:15.
Giesmės: 78, 56, 57, 91, 119, 137, 266 / 188a, 474, 75.
Poems of Dawn, 294; Wiersze brzasku, 287: Dvi varlės. Tower Reading: Z’14, 149; (R 5459).
Klausimai: Kokius turėjau išmėginimus šią savaitę? Kaip juos priėmiau? Kas trukdė, kas padėjo? Kokios buvo pasekmės?
