Teisusis gyvens tikėjimu – Hbr. 10:38.
Nepakanka to, kad tikėjimu gauname pirmą gyvenimo impulsą. Kai jau perėjom iš mirties į gyvenimą, ir toliau pastoviai turime priimti ir įsisavinti gerą dvasinį maistą, kad per jį galėtume užaugti. Turime elgtis pagal tikėjimą, pasiduodami Šventosios Dvasios vadovavimui per Tiesos Žodį. Gyvenimas tikėjimu yra asmeniškas dalykas, susijęs tiek su širdimi, tiek ir su protu. Tai yra kažkas daugiau, nei priėmimas doktrinų, kurias pripažįstame, kad jos Biblijinės ir todėl teisingos: tai yra įsisavinimas to, ką patikrinome, kad tai yra Tiesa. Todėl Tiesos principai ir pagrindai, turi tapti mūsų taisyklėmis, o jos pažadai – mūsų įkvėpimu – Z’95, 92,93 (R 1798).
* * *
Žmogaus pastangos, norint gauti amžiną gyvenimą per darbus, pasirodė yra pražūtingos, kadangi žmogus yra puolęs. Kristaus auka davė galimybę suteikti teisingumą, nepriklausomai nuo Įstatymo, tiems, kurie ja tiki. Taigi, kas priima Kristų kaip savo Išgelbėtoją, per tikėjimą įgyja priskiriamą amžiną gyvenimą. Tokiu būdu, teisusis gyvens – tikėjimu pasieks priskirtą amžiną gyvenimą. Pasišventę taip pat gyvena tikėjimu toje prasmėje, kad elgiasi pagal tikėjimą, o tai skiriasi nuo gyvenimo pagal regėjimą. Ir pagaliau, tikrąjį amžiną gyvenimą visose egzistavimo srityse, galime gauti tik per ištikimybę. Taigi, visose šiose trijose reikšmėse, teisingasis gyvens tikėjimu – P’34, 31.
Paralelinės citatos: Hab. 2:4; Jn. 3:15,16,36; 5:24; 6:40; Rom. 1:17; 3:19-5:1; 10:4; Gal. 2:16-21; 3:5-13,21-26; Ef. 2:8-10; Flp. 3:9; Hbr. 11:3-39; Jok. 2:17-26.
Giesmės: 174, 15, 54, 124, 178, 246, 295 / 66, 102, 132.
Poems of Dawn, 71; Wiersze brzasku, 60: Tikėk Dievu.
Tower Reading: Z’94,146; (R 1652).
Klausimai: Ar šią savaitę gyvenau tikėjimu? Kas man tame padėjo arba trukdė? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SPALIO 21Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas – Lk. 11:2.
Šie žodžiai išreiškia šlovinimą, įvertinimą Dievo gerumo ir kilnumo, parodo tinkamą pagarbą Dievui. Kai siunčiame Dievui savo prašymus, tegul mūsų pirmoji mintis nebūna savanaudiška, susijusi su mumis pačiais, nei apie mums brangius draugus, bet pirmoje vietoje visose mūsų mintyse, sumanymuose ir skaičiavimuose turi būti Dievas. Neturime melstis ir prašyti nieko tokio, kas neduotų garbės mūsų Dangiškojo Tėvo vardui. Neturėtume prašyti sau ar savo artimiems to, ko Jis pilnai negalėtų pagirti ir ko Jis neskatino prašyti. Gali būti, kad tarp vardinių krikščionių nei viena širdies dorybė nėra didesniame sunaikinimo pavojuje, kaip pagarba Dievui – Z’04, 118 (R 3351).
* * *
Dievas savo vaikams daro viską, ir net daugiau, nei geras žemiškas tėvas savo vaikams: pradeda jų gyvybę, myli, draugauja ir bendradarbiauja su jais, rūpinasi jais, lavina, ruošia, moko ir duoda jiems paveldėjimą. Kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, daro tai aukščiausiame laipsnyje. Taigi, teisingiausia būtų – šlovinti Jo vardą. Darome tai, kai atiduodame Jam aukščiausią pagarbą ir atsidavimą mūsų širdies, proto, sielos ir jėgų. Ir galutinėje reikšmėje, tai reiškia tokį mūsų elgesį, kuris kristalizuoja mumyse panašumą į Kristų ir paruošia mus Karalystei. Mes netrokštame atiduoti Jam mažesnės pagarbos – P’26, 156.
Paralelinės citatos: Iz. 63:17; Mt. 5:44,45; 6:4; 8:13; Rom. 8:15;1 Kor. 8:6; 2 Kor. 1:3; 6:18; Gal. 4:4-7; Ef. 1:3,17; 3:14; 5:20; Kol.1:3,12; Jok. 1:17; 1 Jn. 3:1; Apr. 3:5; 14:1.
Giesmės: 11, 45, 46, 83, 89, 193, 176 / 188a, 336, 275.
Poems of Dawn, 255; Wiersze brzasku, 238: Dieviškasis audimas. Tower Reading: Z’14, 8; (R 5378).
Klausimai: Ar šią savaitę garbinau Dievo vardą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Su kokiomis pasekmėmis?
