Kas išlepęs ir vangus savo darbe, tas brolis eikvojančio, ką yra uždirbęs – Pat. 18:9.
Negalime ramiai žiūrėti į bet kurio iš Viešpačiui pasišventusių žmonių eikvojimą ir švaistymą nejausdami užuojautos, kad nors jis ir padarė didelę pažangą Viešpaties minčių supratime kitais požiūriais, tačiau šioje srityje ir toliau parodo didelį trūkumą, apsileidimą. Įvertinimas dovanos ir pagarba Davėjui reiškia rūpestingumą ir atsakingumą už visas šias dovanas, kurias gauname iš mūsų Dangiškojo Tėvo – kaip laikinuose, taip ir dvasiniuose dalykuose. Remiantis mūsų Viešpaties palyginimais, sužinome, kad Jis mūsų meilę ir uolumą matuoja atsižvelgdamas į tai, kaip mes panaudojame mums duotus talentus arba piktnaudžiaujame jais, kaip panaudojame galimybes ir dabar suteiktas laikinas ir dvasines palaimas – Z’04, 77 (R 3332).
* * *
Tingaus žmogaus dvasia, tai švaistymo, eikvojimo dvasia. Jis švaisto savo laiką, kuris yra brangus ir negrįžtamai prarandamas. Švaisto savo talentus, kuriuos galima buvo tobulinti. Praranda tarnystės galimybes, kurias gauna kiti. Švaisto savo energiją, kuri rūdija nuo neveiklumo. Praranda savo gerą vardą, kurio gali niekada nebeatgauti. Praranda draugus, kurie jį apleidžia. Praranda savo turtą, kuris yra iš jo paimamas. Gadina savo charakterį, kuris jį pažemina. Praranda savo gyvybę, kuri iš jo yra paimama. Praranda amžinybę, kurios jis netenka. Todėl tinginystė tegul būna toli nuo visų Viešpaties šventųjų – P’34, 143.
Paralelinės citatos: Pat. 6:6-11; 10:4,5,26; 12:11,24,27; 13:4; 15:19; 19:15,24; 20:4,13; 21:5,25; 22:29; 23:21; 24:30-34; 26:13-16; 27:23-27; 30:25-28; 31:13-27; Pam. 10:18; Iz. 56:10; Mt. 25:26,27; Rom. 12:11; Ef. 4:28; 1 Tes. 4:11,12; 2 Tes. 3:10-12; Hbr. 6:12; 1 Tim. 5:8.
Giesmės: 20, 25, 32, 78, 201, 224, 225 / 417, 13, 318.
Poems of Dawn, 161; Wiersze brzasku, 150: Puodelis šalto vandens. Tower Reading: Z’05, 43; (R 3502).
Klausimai: Kiek šis tekstas padėjo man šią savaitę? Kaip aš reagavau į išsakytas šio teksto mintis? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
GRUODŽIO 1Mylėk savo artimą kaip save patį – Mt. 22:39.
Jeigu nenori, kad tavo artimas įtarinėtų tave ir apkalbėtų, tai ir pats neturi to daryti. Viešpaties įsakymas reikalauja, kad visi, esantys Jo Sandoroje, saugotųsi ir nekalbėtų jokių įtarinėjimų prieš savo artimą. Jeigu, vis dėlto, sutapus įvairioms aplinkybėms, įtarimas, peržengiantis žinojimo ribas, atsiranda mūsų mintyse, tai naujas protas su savo prigimtiniu geranoriškumu nedelsdamas turi suabejoti šių įtarimų teisingumu, darydamas prielaidą, kad tai galėjo būti pasekmė klaidingos informacijos ar klaidingo aiškinimo, ir taip suabejoti dėl šios spėjamos kaltės kaltinamojo naudai– Z’99, 72 (R 2442).
* * *
Kiekviena morališkai laisva asmenybė yra mūsų artimu, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties, pareigų, amžiaus, šalies, giminystės ar buitinių sąlygų. Turime dvi klases artimųjų: viena tai Adome, o antra – Kristuje. Vieni artimieji yra artimesni už kitus, o skirtingi artumo laipsniai sudaro skirtingus mūsų įsipareigojimus jų atžvilgiu. Taigi, turime didesnius įsipareigojimus mūsų šeimoms negu svetimiems, didesnius pasišventusiems nei laikinai išteisintiems, ir didesnius įsipareigojimus laikinai išteisintiems, nei neišteisintiems. Praktiška šio teksto pritaikymo esmė yra ta, kad parodytume mūsų artimui tokią pačią gerą valią ir patarnavimą, kokį, pažinę Viešpaties valią esant toms pačioms aplinkybėms, norėtume, kad ir mums parodytų, jeigu būtume jo vietoje, o jis mūsų vietoje. Tai yra pareigos meilės taisyklė, t. y. teisingumas mūsų artimųjų atžvilgiu. Auka, kuri duodama pažeidžiant šią taisyklę, negali būti Dievo priimta – P’32, 197.
Paralelinės citatos: Kun. 19:18; Mich. 6:8; Mt. 7:12; 9:13; Mk. 12:31; Rom. 13:9; Gal. 5:14; Jok. 2:8; 1 Tim. 1:7; 1 Pet. 1:22; 2 Pet. 1:7; 1 Jn. 3:18.
Giesmės: 166, 165, 95, 196, 198, 267, 125 / 295, 393, 37.
Poems of Dawn, 124; Wiersze brzasku, 117: Telaimina tave Dievas! Tower Reading: Z’15, 168; (R 5699).
Klausimai: Ar šią savaitę mylėjau savo artimą kaip save patį? Kokios buvo aplinkybės ir rezultatai?
