Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas – Lk. 11:2.
Šie žodžiai išreiškia šlovinimą, įvertinimą Dievo gerumo ir kilnumo, parodo tinkamą pagarbą Dievui. Kai siunčiame Dievui savo prašymus, tegul mūsų pirmoji mintis nebūna savanaudiška, susijusi su mumis pačiais, nei apie mums brangius draugus, bet pirmoje vietoje visose mūsų mintyse, sumanymuose ir skaičiavimuose turi būti Dievas. Neturime melstis ir prašyti nieko tokio, kas neduotų garbės mūsų Dangiškojo Tėvo vardui. Neturėtume prašyti sau ar savo artimiems to, ko Jis pilnai negalėtų pagirti ir ko Jis neskatino prašyti. Gali būti, kad tarp vardinių krikščionių nei viena širdies dorybė nėra didesniame sunaikinimo pavojuje, kaip pagarba Dievui – Z’04, 118 (R 3351).
* * *
Dievas savo vaikams daro viską, ir net daugiau, nei geras žemiškas tėvas savo vaikams: pradeda jų gyvybę, myli, draugauja ir bendradarbiauja su jais, rūpinasi jais, lavina, ruošia, moko ir duoda jiems paveldėjimą. Kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, daro tai aukščiausiame laipsnyje. Taigi, teisingiausia būtų – šlovinti Jo vardą. Darome tai, kai atiduodame Jam aukščiausią pagarbą ir atsidavimą mūsų širdies, proto, sielos ir jėgų. Ir galutinėje reikšmėje, tai reiškia tokį mūsų elgesį, kuris kristalizuoja mumyse panašumą į Kristų ir paruošia mus Karalystei. Mes netrokštame atiduoti Jam mažesnės pagarbos – P’26, 156.
Paralelinės citatos: Iz. 63:17; Mt. 5:44,45; 6:4; 8:13; Rom. 8:15;1 Kor. 8:6; 2 Kor. 1:3; 6:18; Gal. 4:4-7; Ef. 1:3,17; 3:14; 5:20; Kol.1:3,12; Jok. 1:17; 1 Jn. 3:1; Apr. 3:5; 14:1.
Giesmės: 11, 45, 46, 83, 89, 193, 176 / 188a, 336, 275.
Poems of Dawn, 255; Wiersze brzasku, 238: Dieviškasis audimas. Tower Reading: Z’14, 8; (R 5378).
Klausimai: Ar šią savaitę garbinau Dievo vardą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Su kokiomis pasekmėmis?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
BALANDŽIO 18Mylimieji, nesistebėkite ugningu išbandymu, pas jus vykstančiu jums išmėginti, lyg kas neįprasta jums atsitiktų. Verčiau džiaukitės, kiek dalyvaujate Kristaus kentėjimuose, kad ir Jo šlovės apsireiškimo metu galėtumėte džiaugtis krykštaudami – 1 Pet. 4:12,13.
Šiame nedraugiškame ir priešiškame pasaulyje galime tikėtis tik kaltinimų, kurie buvo išsakomi ir mūsų Mokytojui, nes tarnas nėra didesnis už savo Viešpatį. Pasaulis, kūnas ir velnias priešinasi mūsų bėgimui į priekį. Turime pastovią vidinę kovą ir išorinę baimę, nes daug ugningų strėlių yra taikoma į teisųjį. Taigi, kokia turėtų būti laikysena tos sielos, kuri yra varginama nelaimių ir skaudžių išbandymų? Ar ne tylėjimas Dievo akivaizdoje, laukimas ir budėjimas, kad galėtume suprasti Jo vedimą ir Jo valią kiekviename reikale, prieš išdrįsdami paliesti dalykus, kurie dažnai gali turėti didelės reikšmės? Todėl Psalmistas apie tai sako įkvėptais žodžiais: „Aš tylėjau ir buvau ramus net ir gerame reikale [net nedariau ir nekalbėjau to, kas, mano manymu, atrodytų geru dalyku]” – Z’96, 31 (R 1937).
* * *
Dievo vaikai neturėtų stebėtis, kai ateina išbandymai, kadangi jų pasišventimas reiškia kentėjimą kartu su Kristumi. Šie kentėjimai neturėtų mums atimti drąsą, bet veikiau tai turėtų būti priežastis džiaugsmui, nes gaudami privilegiją kentėti su Kristumi, vėliau turėsime ir garbę, kuri bus daug saldesnė. Kuo didesnius pakeliame kentėjimus, tuo didesnė bus apreikšta garbė. Tegul ši mintis padrąsina mus – P’35, 61.
Paralelinės citatos: Rom. 6:1-11; 8:10,17; 2 Kor. 1:5; 4:10; 1 Kor. 15:29-34; Mk. 10:35-39; Kol. 2:11,12; Gal. 2:20; 2 Tim. 2:10-12; Flp. 3:10; 1 Pet. 2:19-24; 3:14,17,18; 4:16,19; Hbr. 7:26,27; 13:10-16; 10:4-10,19; 9:13-23; 1 Pet. 2:5,9.
Giesmės: 299, 114, 134, 244, 326, 259, 325 / 123, 13, 365.
Poems of Dawn, 174; Wiersze brzasku, 162: Tobulumas per kentėjimus.
Tower Reading: Z’15, 297; (R 5778).
Klausimai: Ar šią savaitę kentėjau su Kristumi? Kaip? Kodėl? Kokios buvo pasekmės?