Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas – Lk. 11:2.
Šie žodžiai išreiškia šlovinimą, įvertinimą Dievo gerumo ir kilnumo, parodo tinkamą pagarbą Dievui. Kai siunčiame Dievui savo prašymus, tegul mūsų pirmoji mintis nebūna savanaudiška, susijusi su mumis pačiais, nei apie mums brangius draugus, bet pirmoje vietoje visose mūsų mintyse, sumanymuose ir skaičiavimuose turi būti Dievas. Neturime melstis ir prašyti nieko tokio, kas neduotų garbės mūsų Dangiškojo Tėvo vardui. Neturėtume prašyti sau ar savo artimiems to, ko Jis pilnai negalėtų pagirti ir ko Jis neskatino prašyti. Gali būti, kad tarp vardinių krikščionių nei viena širdies dorybė nėra didesniame sunaikinimo pavojuje, kaip pagarba Dievui – Z’04, 118 (R 3351).
* * *
Dievas savo vaikams daro viską, ir net daugiau, nei geras žemiškas tėvas savo vaikams: pradeda jų gyvybę, myli, draugauja ir bendradarbiauja su jais, rūpinasi jais, lavina, ruošia, moko ir duoda jiems paveldėjimą. Kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, daro tai aukščiausiame laipsnyje. Taigi, teisingiausia būtų – šlovinti Jo vardą. Darome tai, kai atiduodame Jam aukščiausią pagarbą ir atsidavimą mūsų širdies, proto, sielos ir jėgų. Ir galutinėje reikšmėje, tai reiškia tokį mūsų elgesį, kuris kristalizuoja mumyse panašumą į Kristų ir paruošia mus Karalystei. Mes netrokštame atiduoti Jam mažesnės pagarbos – P’26, 156.
Paralelinės citatos: Iz. 63:17; Mt. 5:44,45; 6:4; 8:13; Rom. 8:15;1 Kor. 8:6; 2 Kor. 1:3; 6:18; Gal. 4:4-7; Ef. 1:3,17; 3:14; 5:20; Kol.1:3,12; Jok. 1:17; 1 Jn. 3:1; Apr. 3:5; 14:1.
Giesmės: 11, 45, 46, 83, 89, 193, 176 / 188a, 336, 275.
Poems of Dawn, 255; Wiersze brzasku, 238: Dieviškasis audimas. Tower Reading: Z’14, 8; (R 5378).
Klausimai: Ar šią savaitę garbinau Dievo vardą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Su kokiomis pasekmėmis?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SPALIO 2Pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje – Flp. 3:13.
Pamirštame tai, kas yra už nugaros, kadangi toks elgesys yra teisingas. Dievas užmiršta tai ir sako, kad Jis numetė tai už Savęs, kad visi mūsų netobulumai yra pridengti nuopelnu To, kuris mus pamilo ir kuris mirė už mus, kurį mes mylime, kuriuo pasitikime ir kurio pėdomis stengiamės eiti, nepaisydami kūno netobulumų, kuriuos paveldėjome mažesniame ar didesniame laipsnyje. Tai nereiškia, kad patariame, jog į mūsų klaidas ir ydas turime lengvai žiūrėti ir greitai jas pamiršti. Turime jas ištaisyti tiek, kiek leidžia mūsų galimybės, ir kasdien, dėl šių trūkumų, prašyti Dievo atleidimo – Z’04, 23 (R 3304).
* * *
Prie daiktų ir dalykų, esančių už mūsų, priklauso tie, kurių išsižadėjome išteisinimo metu; tai nuodėmės ir klaidos, o ypatingai tai dalykai, kurių išsižadėjome pasišvęsdami, tai yra savanaudiškumo ir pasaulietiškumo. Pamiršti tuos dalykus, reiškia atitraukti nuo jų savo jausmus, slopinti jų dedamas pastangas vadovauti mums, padaryti mūsų širdis ir protus nepasiekiamais jų pagundoms. Mes sugebėsime šiuos dalykus pamiršti ne vien matydami jų menką vertę, nepasitenkinimą, kilusį pavojų mūsų naujoms širdims ir protams, bet ypatingai todėl, kad pastebėjome didelę vertę, pasitenkinimą, užtikrintą saugumą naujoms mūsų širdims ir protams dvasiniuose reikaluose. Tegul tie paskutiniai dalykai taip paveikia mūsų jausmus, kad tie pirmieji, seni dalykai nebedarytų mums jokios įtakos – P’30, 165-166.
Paralelinės citatos: Pat. 4:25; 17:25,26; Mt. 10:37-39; Jn. 12:25; Ps. 45:10; Pr. 19:26; 24:58-61; Lk. 9:62; 17:32,33; Gal. 4:9; Flp. 3:7,8; Hbr. 10:39; 12:1; 1 Pet. 1:14; 4:1-4; 2 Pet. 1:9.
Giesmės: 312, 192, 193, 88, 150, 47, 127 / 87, 188a, 336.
Poems of Dawn, 179; Wiersze brzasku, 168: Toliau – už šešėlių. Tower Reading: Z’12, 193; (R 5044).
Klausimai: Ar šią savaitę stengiausi pamiršti nuodėmę, klaidą, savanaudiškumą ir pasaulietiškumą? Kas man padėjo, kas trukdė? Kokios buvo pasekmės?
