Raginkite vieni kitus kasdien – kol dar sakoma „šiandien“, – kad kurio iš jūsų neužkietintų nuodėmės klasta – Hbr. 3:13.
Jeigu mes aiškiai suprantame, kad mus, iš dalies, apima dvasinis letargas, nepastebimai atbukindamas mūsų dvasinius jausmus ir mąstymą, o Tiesa tam tikrame laipsnyje nebetenka savo atgaivinančios galios mumyse, tai pirmoji mūsų pareiga turėtų būti atsiduoti maldai ir bendravimui su Dievu ir su Jo Žodžiu, kad to Žodžio pašvenčianti ir apvalanti galia pradėtų veikti. Nes Karalystės dalyviais su Kristumi tampame tik tada, jeigu pasitikėjimą, kurį turėjome pradžioje, išlaikome tvirtą iki galo (Hbr. 3:14) – Z’03, 54 (R 3149).
* * *
Nuodėmė, turėdama daug įvairių priėjimo kelių, yra labai apgaulinga, o jos tik išoriškai atrodančios teisingos pastangos toms širdims, kurios lengvai pasiduoda nuodėmei, be abejo atlieka užkietinantį poveikį. Todėl Kristaus mokiniai per visą Evangelijos Amžių turi privilegiją kasdien priminti ir raginti vienas kitą, kad tokiu būdu galėtų išlikti be dėmės. Tuo labiau, ši pareiga ir privilegija gula ir ant mūsų šiandien, nes pastebime, kad greitai artinasi ta diena! – P’32, 30.
Paralelinės citatos: Apd. 13:15; 20:2; Rom. 12:8; 2 Kor. 9:5; 1 Tim. 6:2; Tit. 2:15; Hbr. 12:3,4; 13:22; Įst. 29:18; Ps. 9:15,16; Pat. 5:22; Iz. 57:20,21; Mk. 7:21-23; Gal. 6:7,8; 1 Pet. 4:3.
Giesmės: 145, 198, 34, 114, 196, 4, 130 / 379, 407, 415.
Poems of Dawn, 107; Wiersze brzasku, 97: Panaudok mane, Viešpatie!
Tower Reading: Z’03,53; (R 3149).
Klausimai: Ar šią savaitę stengiausi raginti brolius dalyvauti geroje tikėjimo kovoje? Kodėl? Kaip? Kokie buvo rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
BALANDŽIO 5Džiaugsmingomis lūpomis Tave girs mano burna. Kai tik Tave atsiminsiu savo guolyje, nakties budėjimuose mąstysiu apie Tave – Ps. 63:5,6.
Malda nėra vien tik privilegija, bet ir būtinumas. Ji yra reikalinga mūsų krikščioniškam augimui. Kiekvienas, kuris praranda dėkojimo, garbinimo ir bendravimo norą su gailestinguoju Tėvu, gali būti tikras, kad praranda sūnystės dvasią ir privalo skubiai pašalinti kliūtį, t. y. pasaulį, kūną ir velnią. Kiekvienas naujas Viešpaties pasitikėjimo parodymas mums, kuris apreiškia Dievo charakterį ir planą, neturėtų sumažinti mūsų garbinimo ir maldų, bet turėtų taip mus paveikti, kad dar labiau garbintume Viešpatį ir siųstume Jam maldas. Jeigu mūsų širdis yra gera dirva, tai duos gausių vaisių – Z’96, 161 (R 2004).
* * *
Tas, kuris dirba Kristaus skelbėju, tas skelbia džiaugsmingas doktrinas; nes amžinasis Dievo tikslas yra pasotinti visus palaimomis, atnešti Tėvui garbę ir parodyti Jo išmintį, teisingumą, meilę ir jėgą. Ilsėdamiesi Tiesoje, lyg kad lovoje, ir stebėdami Dievo suteikiamą gailestingumą kančių ir sielvartų metu, krikščionys gali skelbti Dievo planą ir per tai šlovinti Tėvo charakterį. Skelbiant Viešpaties Žodį svarbiausias tikslas turėtų būti parodyti kitiems, koks garbingas, kilnus, didis, vertas šlovinimo yra Jehova, mūsų Dievas ir Tėvas! – P’34, 36.
Paralelinės citatos: Kun. 7:12; Ps. 34:1; 50:14,23; 69:30,31; 107:22; 116:17; 119:97; Iz. 63:7; Oz. 14:2; Ef. 5:19,20; Kol. 3:17; Flp. 4:6; 1 Tes. 5:18; 2 Tes. 1:3; 1 Pet. 2:5; 4:11.
Giesmės: 238, 23, 49, 296, 116, 44, 260 / 314, 108, 58.
Poems of Dawn, 268; Wiersze brzasku, 250: Mano psalmė.
Tower Reading: Z’15, 311; (R 5785).
Klausimai: Ar mano mąstymai ir kalbėjimai šią savaitę buvo apie Viešpaties Žodį ir Jo charakterį? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?