Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas – 1 Kor. 9:26.
Turėdami silpną ir puolusią prigimtį, galime sau daug padėti, kai aiškiai suprasdami, pilnai pašvęsime savo valią, visas proto ir kūno galias, visus sugebėjimus ir talentus. Kuris priima šį teisingą požiūrį apie savo pasišventimą Viešpačiui ir įstojimą į Jo armiją, supranta, kad daugiau nieko ir neturi ką galėtų atiduoti Viešpačiui, todėl kiekvieną galinčią atsirasti valios kovą baigia galutiniu nutarimu: „Bet aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui”. Todėl matome kaip svarbu yra visiems Jo kareiviams žinoti, kad jų tarnybos laikas tęsiasi iki mirties, ir kad neturime net galvoti, ar svarstyti apie atsitraukimą iš kovos ir nutraukimą geros tikėjimo kovos nors vienai valandai – Z’03, 421 (R 3272).
* * *
Jeigu norime ir toliau sėkmingai tęsti krikščionišką gyvenimą, būtina žinoti viską, ką turime daryti, pilnai tai įvertinti ir nepamesti siekiamo tikslo iš akiračio iki galo. Kaip beprasmiška ir neprotinga būtų tikėtis apdovanojimo lenktynėse, jei lenktynių sąlygos ir kryptis trasoje nebūtų žinomos, taip ir neprotinga būtų tikėtis pažadėto apdovanojimo kartu su Kristumi Karalystėje, jeigu sąlygos, bėgimo tikslas ir bėgimo takas nebūtų žinomas ir nebūtų jo laikomasi – P’31, 191.
Paralelinės citatos: 2 Kron. 20:15,17; Ps. 19:5; Mok. 9:11; 1 Kor. 9:24- 27; Gal. 5:7; Flp. 2:16; 3:14,15; Hbr. 6:20; 12:1,2; Ef. 6:11,17; 1 Kor. 16:13; 2 Tim. 2:3,4; 4:7; Hbr. 12:10; 10:32; 11:34; 1 Tim. 6:12.
Giesmės: 20, 13, 78, 154, 145, 266, 273 / 53a, 238, 317.
Poems of Dawn, 154; Wiersze brzasku, 145: Kaskart vis arčiau tikslo.
Tower Reading: Z’11,136; (R 4809).
Klausimai: Ar šią savaitę mano krikščioniškas bėgimas ir kova buvo aiški ir turėjo tikslą? Kodėl? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
BALANDŽIO 15Tėve, į Tavo rankas atiduodu [deponuoju] savo dvasią – Lk. 23:46.
Su pilnu pasitikėjimu mūsų brangus Išgelbėtojas kreipėsi į Tėvą ir pilnai tikėdamas pranešė, kad visas gyvenimo ir visas palaimintas ateities viltis patiki Tėvo meilei ir galiai, kad galėtų likti taikoje su Tėvo Žodžiu ir Planu. Panašiai ir mes, kaip mūsų Viešpaties pasekėjai, turime žiūrėti į ateitį su tikėjimu, o mirties valandoje visus savo reikalus patikėti Tam, kuris parodė mums meilę ne vien duodamas Savo Sūnų, kaip mūsų Gelbėtoją, bet taip pat ir visame mūsų gyvenime teikdamas Savo apvaizdą ir rūpestį, duodamas didelius ir brangius pažadus, kurie eina mūsų priešakyje ir duoda mums jėgos, paguodos ir užtikrinimą – Z’99, 128 (R 2473).
* * *
Nors Viešpats prieš Savo mirtį keletą akimirkų pasijautė Dievo apleistas, tai vis dėlto, būtent mirties momente atgavo sąmoningumą, suprato, jog grįžo Dievo malonė, todėl kreipėsi į Jį, kaip į Tėvą. Jėzaus pasitikėjimas Dievo malone buvo toks didelis, kad be abejonių šešėlio Savo būsimo egzistavimo viltis pavedė Tėviškai galiai, turėdamas visišką užtikrinimą, jog Tėvas grąžins Jam gyvybę. Pažodinis vertimas parodo, kad Jis taip pat kitų naudai deponavo (atidavė saugoti) pas Tėvą Savo žmogiškas, žemiškas gyvenimo teises ir Savo teisę į žmogišką, žemišką gyvenimą – P’20, 71.
Paralelinės citatos: 1 Kron. 5:20; 2 Kron. 33:12,13; Jobo 1:20,21; 2:9; Ps. 22:1-21; Ps. 31:5; 89:26; Iz. 53; Mt. 26:39; Jn. 8:11; Apd. 7:59,60; 21:14; 1 Pet. 2:21-24; Flp. 2:8; Hbr. 2:9,14; 12:3,4; 1 Pet. 4:12 -14, 19; 2 Tim. 4:6.
Giesmės: 5, 15, 132, 187, 168, 190, 246 / 346, 392, 188.
Poems of Dawn, 189; Wiersze brzasku, 181: Jis žino.
Tower Reading: Z’15, 38; (R 5621).
Klausimai: Ką šią savaitę man reiškė Kristaus deponuotas nuopelnas? Kaip Jo pasitikėjimas Dievu paveikė mane šią savaitę? Kokią dėl to turėjau palaimą ir kokių turėjo kiti per mane?
