Kad jie nė vieno neapkalbėtų – Titui 3:2.
Jeigu kryžiaus kareiviai vieną kartą gerai suprastų, kad apkalbėjimas ir kalbėjimas blogai apie ką nors yra apkalbėto žmogaus charakterio nužudymas, o apšmeižimas yra atėmimas kitam žmogui gero vardo, tai turėtų kuo ankščiau suprasti ir pastebėti šį dalyką jo tikroje, baisioje šviesoje, koks jis yra Dievo akyse. Ir kada jie žiūrės į tą dalyką tikru – Dievišku žvilgsniu, tai turi paskatinti naują širdį, protą ir valią kuo didesniam aktyvumui nugalėti tokius kūno ir velnio darbus. Kiekvienas, kuris stengsis apsivalyti nuo senojo pykčio, pavydo, ginčų, apgaulės raugo ir nekalbės blogai apie savo artimą, bus švarus širdyje ir bus Viešpaties paveikslu – Z’03, 425 (R3272).
* * *
Kiekvienas iš mūsų turi tiek daug ydų, o kiti tiek daug dorybių, kad nei apie vieną neturėtume kalbėti blogai. Mūsų pačių namų grindys turi būti švariai iššluotos prieš bandant šluoti kitų grindis. Tai padės mums geriau užjausti kitus. Tik tada galime išsakyti neigiamus dalykus apie kitus, kai tai daryti esame skatinami Auksinės Taisyklės, norėdami užkirsti kelią daromai žalai, kuri įvyktų, jei apie tai nebūtų pasakyta – P’31, 191.
Paralelinės citatos: Iš. 22:28; Ps. 10:7,8; 34:13; 41:5-9; 64:2-5; Pat. 4:24; 10:11,19,31,32; 12:5,6,13 17-19; 15:1,4,28; 16:27,28; 26:20-23,28; Mok. 10:11,20; Iz. 32:6,7; Mt. 12:34-37; Ef. 4:25,29,31; Jok. 3:5-10; 4:11.
Giesmės: 116, 32, 70, 151, 223, 260, 272 / 104, 101, 175.
Poems of Dawn, 273; Wiersze brzasku, 253: Trys auksiniai vartai.
Tower Reading: Z’14,264; (R 5528).
Klausimai: Ar šią savaitę kalbėjau gerai ar blogai? Kodėl? Kokios buvo aplinkybės, kliūtys ir rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SPALIO 21Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas – Lk. 11:2.
Šie žodžiai išreiškia šlovinimą, įvertinimą Dievo gerumo ir kilnumo, parodo tinkamą pagarbą Dievui. Kai siunčiame Dievui savo prašymus, tegul mūsų pirmoji mintis nebūna savanaudiška, susijusi su mumis pačiais, nei apie mums brangius draugus, bet pirmoje vietoje visose mūsų mintyse, sumanymuose ir skaičiavimuose turi būti Dievas. Neturime melstis ir prašyti nieko tokio, kas neduotų garbės mūsų Dangiškojo Tėvo vardui. Neturėtume prašyti sau ar savo artimiems to, ko Jis pilnai negalėtų pagirti ir ko Jis neskatino prašyti. Gali būti, kad tarp vardinių krikščionių nei viena širdies dorybė nėra didesniame sunaikinimo pavojuje, kaip pagarba Dievui – Z’04, 118 (R 3351).
* * *
Dievas savo vaikams daro viską, ir net daugiau, nei geras žemiškas tėvas savo vaikams: pradeda jų gyvybę, myli, draugauja ir bendradarbiauja su jais, rūpinasi jais, lavina, ruošia, moko ir duoda jiems paveldėjimą. Kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, daro tai aukščiausiame laipsnyje. Taigi, teisingiausia būtų – šlovinti Jo vardą. Darome tai, kai atiduodame Jam aukščiausią pagarbą ir atsidavimą mūsų širdies, proto, sielos ir jėgų. Ir galutinėje reikšmėje, tai reiškia tokį mūsų elgesį, kuris kristalizuoja mumyse panašumą į Kristų ir paruošia mus Karalystei. Mes netrokštame atiduoti Jam mažesnės pagarbos – P’26, 156.
Paralelinės citatos: Iz. 63:17; Mt. 5:44,45; 6:4; 8:13; Rom. 8:15;1 Kor. 8:6; 2 Kor. 1:3; 6:18; Gal. 4:4-7; Ef. 1:3,17; 3:14; 5:20; Kol.1:3,12; Jok. 1:17; 1 Jn. 3:1; Apr. 3:5; 14:1.
Giesmės: 11, 45, 46, 83, 89, 193, 176 / 188a, 336, 275.
Poems of Dawn, 255; Wiersze brzasku, 238: Dieviškasis audimas. Tower Reading: Z’14, 8; (R 5378).
Klausimai: Ar šią savaitę garbinau Dievo vardą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Su kokiomis pasekmėmis?