Kantrumas turi būti tobulas savo darbu, kad jūs būtumėte tobuli ir nepeiktini, be jokio trūkumo – Jok. 1:4.
Negalime žengti nei žingsnio į priekį, jei nepasinaudosime šia kantrumo malone. Jokia kita malonė gražiau nepapuošia krikščionio charakterio ir nesusilaukia tiek pasaulio sąžinės pritarimo, nei tiek negarbina visų malonių Dievo, kurio Tiesa yra jos įkvėpimu, nei ši malonė. Ji yra neskubotas romumas, uoliai besistengianti priešintis didėjančiai žmogiško netobulumo ir silpnumo bangai, ji su dideliu rūpestingumu siekia atgauti Dievišką panašumą. Kantrybė yra negreita pykčiui, o pilna gailestingumo. Ji greita laikytis tiesos ir teisingumo takų, bei neatidėliodama eina jais; ji gerai supranta ir atsižvelgia į savo asmeninius netobulumus ir užjaučia kitus jų netobulumuose ir ydose – Z’93, 295 (R 3090).
* * *
Kantrybė yra širdies ir proto malonė, pakelianti prieštaravimus džiaugsmingoje dvasioje ir stovi iki galo tame nusiteikime. Ši dorybė yra besąlygiškai būtina, norint pasiekti tobulą charakterį, esant tokioms sąlygoms, kai turime kliūtis, susijusias su krikščionišku gyvenimu. Ji prasiskverbs ir patobulins kitas dorybes, kurios reikalingos krikščioniui, todėl ji yra viena iš universalių malonių – P’36, 14.
Paralelinės citatos: Ps. 37:7-9; Pam. 7:8; Rd. 3:24-27; Lk. 8:15; 21:19; Rom. 2:7; 5:3; 8:25; 12:12; 15:4,5; 2 Kor. 12:12; Gal. 6:9; Kol. 1:10,11; 1 Tes. 1:3; Hbr. 6:12,15; 10:36; 12:1.
Giesmės: 1, 130, 11, 44, 125, 136, 183 / 353, 57, 116.
Poems of Dawn, 288; Wiersze brzasku, 278: Jis mus veda.
Tower Reading: Z’15,83; (R 5650).
Klausimai: Kokius šią savaitę turėjau išbandymus, susijusius su kantrybe? Kaip juos priėmiau? Kaip šie išbandymai įtakojo mano charakterį? Kokią gavau pagalbą per šiuos išbandymus?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
SPALIO 21Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas – Lk. 11:2.
Šie žodžiai išreiškia šlovinimą, įvertinimą Dievo gerumo ir kilnumo, parodo tinkamą pagarbą Dievui. Kai siunčiame Dievui savo prašymus, tegul mūsų pirmoji mintis nebūna savanaudiška, susijusi su mumis pačiais, nei apie mums brangius draugus, bet pirmoje vietoje visose mūsų mintyse, sumanymuose ir skaičiavimuose turi būti Dievas. Neturime melstis ir prašyti nieko tokio, kas neduotų garbės mūsų Dangiškojo Tėvo vardui. Neturėtume prašyti sau ar savo artimiems to, ko Jis pilnai negalėtų pagirti ir ko Jis neskatino prašyti. Gali būti, kad tarp vardinių krikščionių nei viena širdies dorybė nėra didesniame sunaikinimo pavojuje, kaip pagarba Dievui – Z’04, 118 (R 3351).
* * *
Dievas savo vaikams daro viską, ir net daugiau, nei geras žemiškas tėvas savo vaikams: pradeda jų gyvybę, myli, draugauja ir bendradarbiauja su jais, rūpinasi jais, lavina, ruošia, moko ir duoda jiems paveldėjimą. Kaip mūsų Dangiškasis Tėvas, daro tai aukščiausiame laipsnyje. Taigi, teisingiausia būtų – šlovinti Jo vardą. Darome tai, kai atiduodame Jam aukščiausią pagarbą ir atsidavimą mūsų širdies, proto, sielos ir jėgų. Ir galutinėje reikšmėje, tai reiškia tokį mūsų elgesį, kuris kristalizuoja mumyse panašumą į Kristų ir paruošia mus Karalystei. Mes netrokštame atiduoti Jam mažesnės pagarbos – P’26, 156.
Paralelinės citatos: Iz. 63:17; Mt. 5:44,45; 6:4; 8:13; Rom. 8:15;1 Kor. 8:6; 2 Kor. 1:3; 6:18; Gal. 4:4-7; Ef. 1:3,17; 3:14; 5:20; Kol.1:3,12; Jok. 1:17; 1 Jn. 3:1; Apr. 3:5; 14:1.
Giesmės: 11, 45, 46, 83, 89, 193, 176 / 188a, 336, 275.
Poems of Dawn, 255; Wiersze brzasku, 238: Dieviškasis audimas. Tower Reading: Z’14, 8; (R 5378).
Klausimai: Ar šią savaitę garbinau Dievo vardą? Kaip? Kokiose aplinkybėse? Su kokiomis pasekmėmis?
