Mylėk savo artimą kaip save patį – Mt. 22:39.
Jeigu nenori, kad tavo artimas įtarinėtų tave ir apkalbėtų, tai ir pats neturi to daryti. Viešpaties įsakymas reikalauja, kad visi, esantys Jo Sandoroje, saugotųsi ir nekalbėtų jokių įtarinėjimų prieš savo artimą. Jeigu, vis dėlto, sutapus įvairioms aplinkybėms, įtarimas, peržengiantis žinojimo ribas, atsiranda mūsų mintyse, tai naujas protas su savo prigimtiniu geranoriškumu nedelsdamas turi suabejoti šių įtarimų teisingumu, darydamas prielaidą, kad tai galėjo būti pasekmė klaidingos informacijos ar klaidingo aiškinimo, ir taip suabejoti dėl šios spėjamos kaltės kaltinamojo naudai– Z’99, 72 (R 2442).
* * *
Kiekviena morališkai laisva asmenybė yra mūsų artimu, nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties, pareigų, amžiaus, šalies, giminystės ar buitinių sąlygų. Turime dvi klases artimųjų: viena tai Adome, o antra – Kristuje. Vieni artimieji yra artimesni už kitus, o skirtingi artumo laipsniai sudaro skirtingus mūsų įsipareigojimus jų atžvilgiu. Taigi, turime didesnius įsipareigojimus mūsų šeimoms negu svetimiems, didesnius pasišventusiems nei laikinai išteisintiems, ir didesnius įsipareigojimus laikinai išteisintiems, nei neišteisintiems. Praktiška šio teksto pritaikymo esmė yra ta, kad parodytume mūsų artimui tokią pačią gerą valią ir patarnavimą, kokį, pažinę Viešpaties valią esant toms pačioms aplinkybėms, norėtume, kad ir mums parodytų, jeigu būtume jo vietoje, o jis mūsų vietoje. Tai yra pareigos meilės taisyklė, t. y. teisingumas mūsų artimųjų atžvilgiu. Auka, kuri duodama pažeidžiant šią taisyklę, negali būti Dievo priimta – P’32, 197.
Paralelinės citatos: Kun. 19:18; Mich. 6:8; Mt. 7:12; 9:13; Mk. 12:31; Rom. 13:9; Gal. 5:14; Jok. 2:8; 1 Tim. 1:7; 1 Pet. 1:22; 2 Pet. 1:7; 1 Jn. 3:18.
Giesmės: 166, 165, 95, 196, 198, 267, 125 / 295, 393, 37.
Poems of Dawn, 124; Wiersze brzasku, 117: Telaimina tave Dievas! Tower Reading: Z’15, 168; (R 5699).
Klausimai: Ar šią savaitę mylėjau savo artimą kaip save patį? Kokios buvo aplinkybės ir rezultatai?
KASDIENINĖ DANGIŠKOJI MANA
RUGSĖJO 19Pašventink juos savo tiesa! Tavo žodis yra tiesa – Jn. 17:17.
Mūsų Viešpats visada jungia pažangą ir augimą mūsų dvasiniame gyvenime su gauta Tiesa ir paklusnumu jai. Kiekvienas Dievo vaikas turi saugotis tų mokslų, kurie tvirtina, kad yra svarbesni nei Dievo Žodis, ir kad Kristus, ar Šventoji Dvasia, šiems krikščionims kalba nepriklausomai nuo Dievo Žodžio. Tokia jų būsena ugdo dvasinį išdidumą bei pasididžiavimą ir nuveda iki to, kad Šventojo Rašto įspėjimai ir priminimai tampa neveiksmingi, kadangi šie apgauti žmonės galvoja, jog turi didesnį mokytoją, gyvenantį juose. O šėtonas, pasinaudodamas šiomis apgaulėmis, padaro taip, kad šie apgautieji pasiduotų jo valiai – Z’03, 377 (R 3250).
* * *
Savęs pašventimas atskiria mus nuo nuodėmės, klaidos, savanaudiškumo bei pasaulietiškumo ir pašvenčia tarnauti Viešpačiui. Priklausomai nuo tobulėjimo laipsnio, pasišventimas laiko mūsų valią mirusia, aukoja mūsų kūnus Viešpačiui ir daro mūsų charakterius panašius Jo charakteriui. Dievo Žodis mus pašvenčia, pirmiausiai išugdydamas mūsų širdyse pasišventusį tikėjimą ir meilę, kas padeda mums atiduoti save kaip aukas Viešpačiui. Toliau, tęsia šį darbą pradėdamas mumyse ugdyti naują širdį, protą ir valią bei parengdamas mus pasišventimui mirčiai, išlaikydamas mumyse esančią žmogišką valią mirties būsenoje, o Dievo valią gyvą mumyse. Dar vėliau, Dievo Žodis tęsia darbą skatindamas mūsų augimą, apvalymą, sustiprinimą ir charakterio bruožų pusiausvyrą. Tolimesnis procesas, tai mūsų ištobulinimas; ir visas šis darbas Jėzaus tarnavimo dėka – P’35, 117,118.
Paralelinės citatos: Jer. 1:5; Apd. 26:17,18; Rom. 15:16; 1 Kor. 1:2,30; 6:11; Gal. 2:20; 6:14; Ef. 1:3,4; 3:19; 4:7,12-16; 5:25-27; Kol. 2:11; 1 Tes. 4:3,4; 5:23; 2 Tes. 2:13,14; 2 Tim. 2:21; Hbr. 2:11.
Giesmės: 49, 4, 47, 78, 196, 198, 267 / 100, 123, 37.
Poems of Dawn, 120; Wiersze brzasku, 114: Mokytojau, kalbėk man! Tower Reading: Z’13, 292; (R 5319).
Klausimai: Kokią turėjo reikšmę man ši eilutė šią savaitę? Kokiose aplinkybėse? Kokios buvo pasekmės?
